Po premjeros. Koprodukcijos getas
Reklama „Brangiausias visų laikų lietuviškas filmas“ neabejotinai mus nuneša bent keletu metrų arčiau Holivudo. O „Ilgiausiai statytas“ – į kitą pusę, link Aleksejaus Germano, statančio filmus septynetą ir daugiau metų, fenomeno. Bet nei vienas, nei kitas apibūdinimas mūsų geografijoje kokybės negarantuoja. Ir gal ne tiek todėl, kad 5 mln. litų nėra 200 mln. dolerių, bet kad bekompromisė režisieriaus vizija čia nenurungė gamybinių ir finansinių sąlygų. Priešingai – kūrybai diktavo tos sąlygos. Ir su visais parametrais. 
Sunku būtų atkartoti visą filmo kūrimo priešistorę, bet pagrečiui su filmavimo darbais, prasidėjusiais 2003 m. vasarą, sklido – ir vis intensyviau – reklama būsimam filmui ir pamažu išsikvepiantys pažadai. Nuo pat pradžių visa Lietuva žinojo, kad pagrindinį nacių vadą Kitelį ( ar geto teatro įkūrėją Gensą?) vaidins Harvey Keitelis, vėliau tai pasirodė tik žavus vardų sąskambis, ir reklamose jis jau buvo „pakeistas“ į kiek mažiau, bet visgi pas mus trumpam tapusį kultiniu Moritzą Bleibtreu. Kol juostoje neatsirado nežinomas Sebastianas Hülkas. Filmas buvo ketintas rodyti 2004 m. Venecijos kino festivalyje, vėliau, 2005 m. – Berlyno. Žinojome – „Geto“ laukia visa Europa, net jo nemačiusi ir spjovusi į šiaip jau festivaliams taikomas atrankos procedūras.
Finansų kelyje – ne mažiau nuotykių. Dar prieš filmavimą įkuriamas labdaros ir paramos fondas „Vilniaus getas“, jį paremia „Snoro“ bankas, kitos įstaigos, telkiama materialinė bazė kūrybiniam sprogimui. Ir vėl viskas – mažėjančia tvarka. Nuo tuomet solidžių 0.5 mln. Lt (iki 1 mln.) iš Kultūros ministerijos iki naujienų, kad Vyriausybės fondo skirtų pinigų nepakaks baigti filmui, Kultūros ministerijos – taip pat ne. Papildomi, beveik šantažu imami pinigai garsinimui: lietuviai nekalba gerai angliškai. Apie vokiečius nutylėta, nors šiandien aiškiai girdžiu visiškai prastą Hülko tartį. Ministerija negali neduoti – filmas beveik baigtas. Būkime sąžiningi: atitinkamos tematikos filmams („Vienui vieni“ ir „Getas“) tais metais buvo kur kas lengviau spausti valdžią duoti pinigų nei kokiai meilės ar nemeilės istorijėlei,– „Getas“ turėjo virsti vaistu mūsų atminties ir tautos sąžinės žaizdoms gydyti.
Bet prodiuseris ir režisierius viename asmenyje yra sudėtingas kentauras, o dar prie jo prisigretina kitas, užsienio koprodiuserių – nuo olandų iki vokiečių. Todėl naujienos iš kūrybinės aikštelės po kurio laiko išduoda režisieriaus mėtymąsi: „Pasak režisieriaus, sumanytas kaip istoriniais faktais pagrįstas, žiaurus, sukrečiantis filmas, „Getas“ galų gale virto meilės istorija.“ (www.delfi.lt) Finale nelieka ir meilės. Ką matome?
Kai pirmuose kadruose iš viršaus tumulais krenta drabužiai, skudurai, o kamera kyla į viršų, mano mintis apsistoja ties holivudine filmo versija: tegul ir kliše kinematografe tapę įvairių žydų pogromų kadrai visgi gretinasi prie „šindleriškos“ intonacijos. Ir visa filmo priešistorė man kužda: pagaliau. Pagaliau ir mes turėsime tegul ir štampais nusėtą, bet aukštą profesionalumą liudijančią juostą. Ši bemaž euforija tęsiasi dar porą minučių skubios kadrų, planų kaitos, aktyvaus montažo – kol viskas pamažu nurimsta, o tu suvoki, kad imi nieko nebesuprasti. Įvadinės frazės taip greitai gena viena kitą, kad negebi nei perskaityti, nei perprasti situacijos, kuri, prisipažinkime, nėra labai jau įprasta ir numanoma: čia ir istorijos detalės, ir pagrečiui einantys keli planai, kiek teatralizuoti dialogai, ir vidinis, bet vis rečiau pasigirstantis monologas – liudininkės pasakojimas. Pirmasis atsipūtimas – geto lakštingalos Chajos daina. Tačiau ir ji neleidžia žiūrovui būti ramiam ir grožėtis muzika: viena nereikalinga nata, gaidžiukas iš Chajos perdžiūvusios gerklės, ir mūzas nutildys automatai. 
Spėju, kad kliše tapęs lėtas lietuviškų filmų ritmas buvo ta siena, kurią režisierius Audrius Juzėnas nusprendė žūtbūt nugriauti. Todėl beveik visur jis atsisako scenų ekspozicijos, naujas planas prasideda nuo intensyvaus dialogo, o monologai pradedami beveik nuo kulminacijos, vienu metu paraleliai rutuliojami keletas epizodų,– kad tik žiūrovui netektų nuobodžiauti. Priešingai – jis turi intensyviai dirbti. Aktoriai šeštame plane siunčia dar vieną bereikalingą, bet informatyvų gestą; kažkur į filmo pabaigą atsiranda kažin kam būtina (humanistinei žmogaus nesunaikinamumo idėjai?) įsimylėjėlių, belaukiančių gimstant kūdikio, linija ir pats gimdymas; staiga nei iš šio nei iš to ir tik kartą prisimenamas kinematografas ir žanriškai visiškai svetimas juostai žaidimas („Čia tu? - O tu manei – kas? – Humphrey Bogartas.“). Deja, greitis ir intensyvumas čia ne įtraukia, bet pasidaro nepakeliamai monotoniškas. Nuo bėgimo per netolygias scenas ir detalių šūsnis sustojama pailsėti tik tose vietose, kada į geto aktorius nukreipiami automatai. Ir vėl – ilga pauzė, būgnų tratėjimas, kadrą užplūstanti dirbtinė įtampa, o geto aktoriai eilinį kartą laukia šūvių.
Nes: tenka pripažinti, kad Joshua Sobolis, puikios pjesės „Getas“ autorius, visgi iš jos nesukūrė gero scenarijaus. Kai viskas tampa vienodai svarbu, yra ir vienodai nereikšminga. Ir tada jau tenka perleisti išrašytas idėjas kūrybinei grupei, kad ši sudėliotų savus akcentus.
Režisierius – galbūt dėl to ilgo statymo laikotarpio, gal dėl neapsisprendimo – visgi savų akcentų nesudėjo arba ilgainiui juos pametė. Jo loginiai kirčiai aiškūs tik atskirose scenose, kartais net kiek per iliustratyvūs personažų kelyje (Krukas susipranta klydęs), bet jie pasimeta, nesigirdi kūrinio visumoje. Todėl, remdamasis siužetine struktūra, suprantu, kad filmas yra apie neįvykusį teatralą-vidutinybę Kitelį, kuris stato savo spektaklį nuo pat pirmo kadro, kuomet įžengia į teatro sceną, iki paskutinio, kuomet išeina kaip civilis iš jos, finalui sukūręs tikrą makabreską. Bet visiškai nereiškia, kad tokia mintis pasirodys artima mano kaimynui ar režisieriaus minčiai. Nes drauge Juzėnas bando tapyti visą Vilniaus geto paletę – kontrabandininkai, biblioteka, egzekucijos, Judenratas. Šalia eina ir keistoka Chajos linija – panašu, kad partizanė užbėgo padainuoti į getą, bet suvokė savo tikrąjį pašaukimą ir vėl pasitraukė su partizanais (ir taip paliko-pastūmėjo savo kolegas aktorius mirčiai). Tiesa, esama užuominų ir į jos keistus, meile nepavadinsi, bet Stokholmo sindromu – gali – santykius su Kiteliu ar Dresleriu ar ir Sruliku. Bet tai – tik užuominos.
Bene ryškiausia čia yra „šindleriška“ linija – Weiskopfo drabužių fabrikėlis jo bizneliui, supriešinamas su Genso sumanytu teatru ir fabriku, skirtu kuo daugiau žmonių išgelbėti. Tai ir vienas įspūdingiausių pačios Sobolio pjesės akcentų – Genso tragedija: gelbėti ne sąžinę, bet gyvus žmones, ir jo monologas, taip aktualiai skaudžiai skambantis šalia šiai temai būdingų patetiškų šūkių. 
Pagaliau – teatro tema, kuri fiziškai beveik neišeina iš kadro, nes čia viskas taip susiję su teatru ir jame pačiame, kad, paradoksas, net pamirštama. Atskiros scenos, pareikalavusios iš režisieriaus preciziško istorinio tikslumo (nuo muzikos įrašų, teatro plakatų iki pavardžių), yra tik pretekstas pasakyti, kad teatras vaidino. Bet – jokių kalbų apie meną (o buvo giriama jo kokybė), apie jo atpalaiduojančią nuo baisios kasdienybės terapiją. Tačiau filme rodomos scenos tik didina įtampą: Juzėno „Geto“ aktoriai tęsia kokių 1932 m. Berlyno kabareto liniją, kai dar buvo galima šaipytis iš trumpaūsio mažaūgio Hitlerio. Bet 1943-iais jį nacių publikos akivaizdoje kandžiai pašiepiančius žydus aš galiu traktuoti tik kaip režisieriaus poetica litentia. Gal realybėje ir būta tokių atvejų, bet šalia istorinio tikslumo laisvos fantazijos kažin ar dera.
Tokioje visa ko maišalynėje, turėjusioje atspindėti ribinį ir alogikos kupiną žmogaus egzistavimą, buvo keletas užuominų į tinkamą temos raktą: Kitelis pasiima saksofoną ir ima džiazuoti. Vienu metu bedžiazuojant miršta pianistas, tačiau muzika vėliau vėl skamba. Džiazo metodas galėjo būti drąsus ir nelyginti laisvesnis kvėpuoti „Geto“ oras (kuriuo, jei neklystu, kiek pasinaudojo ir Jonas Vaitkus pjesės inscenizacijoje), pagaliau jis būtų labiau tikęs ir sinkopuotam ritmui, ir Šenderovo muzikai. Deja...
Po premjeros režisierius išsitarė, kad norėjo koprodiuserius pasiųsti mažiausiai tris kartus. Nežinau, kurie buvo jo kartai, bet man norėjosi pasiųsti vieną kartą ir ilgam vokiečių operatorių Andreasą Höferį: reikia sugebėti filmuoti taip neišraiškingai, taip vienodai pilkai, be jokių akcentų, be jokių įdomesnių ar gražesnių scenų. Reikia sugebėti turint idealią filmavimui vietą – Pohuliankos teatrą –žydų šokius filmuoti vidutiniu planu žmogaus veido lygyje, kai nesimato kitų porų; gana įdomi idėja išgėrimo sceną fiksuoti nespalvotai, tarsi per nacio kameros objektyvą, liko tik užuomina, paraiška idėjai, ir prilygo ne juodai baltai kino kronikai, o moderniam videoklipui. O kiek reikia vaikščioti po Vilniaus senamiestį, kad surastum tokį neišraiškingą kiemą Subačiaus gatvėje (autentiką atperka tik geto ikona tapusi gatvelė su arka)?
Pagaliau koprodukcija pareikalavo aktorinių aukų: jei Jakovo Genso vaidmens atlikėjas Heino Ferchas puikiai susitvarko su savo role (deja, jos gilumui išryškinti pagailėta laiko, o nusišovimo scena pernelyg štampiška), tai naujoji žvaigždė Sebastianas Hülkas susilaukė, regis, labai tikslios vienos kino kritikės replikos: „Dieve, kas jam patarė tapti aktoriumi?!“ Erika Marozsan sukūrė Chajos vaidmenį tiesiog atmestinai statistiškai ir be jausmų: su tokiu veidu einama pasiimti savojo honoraro. 
Todėl be jokio patriotizmo galima konstatuoti, kad filmą gelbėjo tik lietuviškoji pusė: labai įdomi, drąsi Anatolijaus Šenderovo muzika (pagirtina, kad po išankstinės peržiūros vasarį buvo stipriai patvarkytas garso takelis arba „Coca Cola Plazos“ aparatūra) ir Juditos Leitatės dainavimo niuansai (pirmoji daina „išdžiūvusia gerkle“) ir aktorių ansamblis. Vytautas Šapranauskas (Weiskopfas) susilaikė nuo pagundų improvizuoti ar soluoti, ir sukūrė puikių scenų su visa kaitos palete – nuo pasitikinčio iki beveik dedančio į kelnes ir su ašaromis akyse stovinčio prieš automato vamzdį. Alvydo Šlepiko archyvaras-bibliotekininkas Hermanas Krukas – ko gero, pats gražiausias ir įdomiausias filme vaidmuo, su savimi atsinešantis ramybės, išminties (nes gyvena šalia amžinųjų knygų) ir savų tiesų – tegul jas vėliau ir teks pakoreguoti.
Andriaus Žebrausko ir Margaritos Žiemelytės duetas pabrėžtinai teatrališkas, Žebrauskas lyg ir persineša romantinę amžinojo žydo patirtį iš „Nusišypsok mums, Viešpatie“, bet jie čia puikiai tinka atmiešti kasdienybei. Beje, tai ir lieka vienintele sala, „oponuojančia“ kitai – susidorojimų, žudymų, įtampos pusei.
Tai yra viena didesnių filmo nuodėmių: jame neišeinama už geto sienų, o kai nėra kitos pusės, kiek spalvotesnių gamų ar minutės laisvesnei minčiai, nenormalumas tampa norma. Tada imi galvoti, kad geto aktoriai mirė laimingai: scenoje, valgydami retai matytą batoną su juodųjų serbentų uogiene. Kitelis tiesiog juos išlaisvino iš košmaro. O įvertinti Kitelį kaip režisierių man profesionalumas neleidžia.
