Po premjeros. Moteris ir jūra

Vieną dieną trumpa 15 minučių premjera – „Berniukas ir jūra“ (rež. T.Donela), kitą dieną dvigubai ilgesnis filmas „Našlių pakrantė“ (rež. J.Lapinskaitė). Pirmasis – vaidybinis, su simboliais, kokių gal nematėme nuo A.Žebriūno televizijos filmo „Mirtis ir vyšnios medis“ laikų. Antrasis dokumentinis, bet irgi su ūkanotomis potekstėmis, kurios – atviresnės, žaismingos ar uždaresnės, melancholiškos driekiasi per visus J.Lapinskaitės filmus. Tikriausia abiejuose filmuose yra jūra, nes į ją sueina visi siužeto galai. Bet ir į ją galima pasižiūrėti įvairiai. Saulėtą, bet grėsmingą – T.Donelos filme, ūkanotą, tirpdančią laivų, namų ir žmonių kontūrus – J.Lapinskaitės „Našlių pakrantėje“.

Itin jautriai operatoriaus Vyto Plytniko nufilmuotas rūkas pastarajame filme yra tas pats, kas gausybė jo poetiškų aprašymų naujausiame Umberto Eco romane „Paslaptingoji karalienės Loanos liepsna“. Herojus kolekcionuoja rūkų citatas – nuo Dantės iki Bodlero. Kam? Knygos ir gyvenimo paslaptis. Mokosi jas atmintinai. Galėtų pacituoti Emilę Dikinson, kuri geriausiai tinka „Našlių pakrantei“: „Medžiai stovi nejudrūs lengvoje migloje: pratisai ūkia garlaivis. Neapčiuopiamas, balzganas rūke, migla, ir vėl užgimus aušroje... Tu slepi tolimus daiktus“. Romane yra ir našlė – sutartinis žodis, kai sužinai ką mirus ir palikus turtingą biblioteką. Prasideda keista knygų medžioklė.

J.Lapinskaitės našlės – ne bibliofilės, bet paprastos žvejų žmonos, nors pasakoti apie gyvenimą gali kaip iš knygos. Iš pradžių maniau, kad čia ir bus dar vienas pasakojimas – „Iš našlių gyvenimo“. Bet laikai ir pavadinimai keičiasi. J.Lapinskaitė – irgi. Kai man viena studentė išsitarė, kad visi J.Lapinskaitės filmai apie nieką, kilo diskusija, kas yra tas jos niekas? Paaiškėjo, kad niekas iš jaunimo neturi kokio etaloninio J.Lapinskaitės įvertinimo, nes mažai kas žino visą mūsų kino moterų kūrybos kontekstą, o dar mažiau – filmus, kurie rodomi tokio tipo festivaliuose, kaip „Šeršėliafam“ Vilniuje „Skalvijoje“. Lietuviško kino aistruoliai ir J.Lapinskaitės studentai yra ją seniai atradę, nors kiekvieną kartą gali pamatyti ir kitokių jos kūrybos briaunų. Iki šiol kažkaip nesurišdavau, kad J.Lapinskaitė ir Š.Bartas yra iš Šiaulių. Pora žymiausių režisierių iš vieno miesto, kuriame mano vaikystės metais apie kiną galėjo papasakoti tik dailininkas ir mokytojas Gerardas Bagdonavičius – tai daug. Netgi labai daug miestui, kur įsikūrus universitetui, pradėta energingai, naujoviškai rūpintis menais ir kultūra.

Bet J.Lapinskaitės herojai yra iš visų Lietuvos pakraščių. Juodkrantės, ir simboliškai – juodojo kranto, kur jūroje tyko mirtis.

Iš kai kurių reklaminių anotacijų išgirdęs, kad filmas bus apie žvejų našles, būgštavau gausybės sinchronų ir atodūsių apie gyvenimą su velioniu. Režisierė prisipažino, kad žino ir našlių skaičių – apie 60, ne vienos likimą irgi išstudijavusi. Tačiau filme liko viena ir dar į porą ungurių gaudymui – kita. R.Verba kadaise rinkosi šimtamečius („Šimtamečių godos“) iš daugiau kaip 100 Lietuvos senolių. Bet filme liko tik keliolika itin būdingų kaimui žmonių. Tiek būdingų, kad viena moteriškė susišaukia ir su heroje iš „Našlių pakrantės“. R.Verbos senolė dėkojo ponui Dievui, kad jis tą kryželį – vyrą nuėmė. Dabar viena, laisva, visa bėda, kad paseno. J.Lapinskaitės našlės irgi visaip žiūri į buvusius vyrus. Kol buvo vyras, viena buvo tylesnė už žemę, kai neliko, moters neatpažinsi: atgijo, išlinksmėjo, išgražėjo.

Pagrindinė filmo herojė irgi neieško žodžio kišenėje. Kai apsivilko trumpomis kelnėmis, aplinkiniai badė pirštais: pasiuto boba, o kai visiems pradėjo vežti vaistus ir kitokią pagalbą, tapo „mūsų kregždute“. Gerai, kad J.Lapinskaitė ekrane neužduoda klausimų, nes ne visuose filmuose jai tą sekėsi daryti. Bet atrišti kitai moteriškei liežuvį – irgi didelis dalykas, gal net didesnis už visa kita, kai filmuoji žmogų. Operatorius V.Plytnikas it voras pasislėpęs palubyje stebi, kaip našlė dėlioja puodukus ir ruošiasi pavaišinti kava. Galva laisvesnė, kai užimtos rankos. Sunkiau, kai išplaukia žvejoti ungurių, bet jų nepagauna. Japoniškame filme „Ungurys“ jis buvo meilės simbolis. Lietuviškame ungurys nekimba, bet mėginti visada galima ir reikia. Gyvenimas ir pakrantėje nesustoja ir kupinas mažų, bet esmingų įvykių: susibėgs našlės būriu, suūks tolimas laivas, svyruos meldai ir slys vandens paviršiumi daug gyvenimų matęs laivas. „Atsiminti – darbas, ne prabanga“, - sako U.Ekas. Atsiminti J.Lapinskaitės filmus – dvigubas darbas, nes juose viskas susikoncentruoja į vaizdą, o jis veik visada gražesnis už originalą. Gal tarpais net per gražus?