Aktualu. Lietuvos kultūros politika ES šalių tendencijų kontekste
Šis teatro ir kino kritiko Vaido Jauniškio pranešimas buvo perskaitytas LR seime, Seimo kultūros ir švietimo komisijos surengtoje konferencijoje, skirtoje mūsų kultūros sklaidai. Pranešimą jau išspausdino žurnalas „Kultūros barai“, Nr.6, tačiau tikimės, jog publikacija mūsų tinklalapyje dar labiau praplės šio aktualaus pranešimo skaitytojų ratą.
Prisipažinsiu, kad jaučiuosi šiek tiek keistai. Nes lyg ir rašiau pranešimą tiems, kurių čia labai nedaug, o didžioji auditorijos dalis yra kultūros operatoriai, kurie ir taip viską puikiai žino ir su kuriais apie tai, ką kalbėsiu, ne metus, o visus dešimt buvo diskutuojama. Bet suprantu, kad kai konferencijos sumanytojai rengė šią konferenciją, jie negalvojo, kad pataikys į tarpuvaldį. Ir dabar nematau salėje nei laikinai dirbančio ministro, nei kelių būsimų kandidatų. Bet prie to mes jau pripratome, tai irgi nieko nauja.
Jei pasižiūrėtume į įvairių Europos institucijų metines ataskaitas, jų tezės skambėtų mus paguodžiančiai: kultūros operatoriai – taip yra vadinami įvairių kultūrinių iniciatyvų rengėjai, organizatoriai – jie skundžiasi mažyčiais biudžetais, skaidraus lėšų skirstymo stoka, sudėtinga administracija ir biurokratizmu, ypač kalbėdami apie daugiašalius kultūrinius projektus ir įvairias kooperacijas.
Per daugiau nei 200 metų didžioji Europos kultūros dalis išaugo į tvirtą institucinę matricą, kurią įveikti gal tik nesuinteresuotajam primintų intelektualų žaidimą „Iškoduoti ES“. Kultūrinės institucijos, įkurtos Europos aristokratijos ir miestiečių, bažnyčių ir universitetų, vėliau - nacionalinių valstybių, miestų ir žemių valdžių, o dabar – ir korporacijų ir jų fondų, patiria institucinį nuovargį. Kaip teigiama Europos kultūros fondo tyrimo grupės baigiamosiose 2004 metų išvadose, „Šiandien daug kultūros institucijų jaučiasi suvaržytos įvairių aukštus reikalavimus keliančių įpareigojimų, atribotos nuo pagrindinės kultūros vartojimo srovės, kurią veikia kūrybinės industrijos ir jų produktai, ir niekaip negali tos srovės tėkmės pakeisti“. (http://www.eurocult.org/pdfdb/publications/reflectgroupdec04.pdf) Taip susitinka dvi situacija nepatnkintos priešpriešinės jėgos – kultūros operatoriai ir kultūros institucijos.
Tačiau tokia padėtis – kaip danguje, taip ir žemėje, kaip senosiose ES šalyse, taip ir pas mus – neturėtų mūsų labai guosti. Mes dar nė nepriartėjome prie tų tegu ir paklibusių struktūrų. Vienas žymiausių Europos kultūros sistemos analitikų, Felix Meritis fondo narys teatrologas Draganas Klaičas griežtai reziumuoja: „aštuonios postsocialistinės šalys, išskyrus vienintelę Slovėniją, kol kas neįstengė bent kiek reikšmingiau reformuoti savo kultūros sistemas ir stengėsi išlaikyti paveldėtą kultūrinę infrastruktūrą su kuo mažiau pinigų. Kur kas lengviau politiškai pagrįsti investicijas į naujus prestižinius objektus nei į naujų programų ir schemų sukūrimą, kurių dėka greičiau rastųsi naujos menininkų kartos, naujos iniciatyvos ir kultūrinės erdvės.“ (http://www.eurocult.org/pdfdb/publications/reflectgroupdec04.pdf, 19 p.)
Peržvelgus daugelio Europos šalių kultūros finansavimų schemas, galima išskirti keletą modelių, kiek sąlygiškai sugrupuotų, bet atspindinčių tendencijas.
1) Prancūzijos, Vokietijos – centralizuoti, su išvystyta valstybine struktūra ir finansavimu; tai visokeriopo socialinio aprūpinimo modelis, kuris ir labai brangus, nes valstybei sunku jį išlaikyti tokiu pat lygiu neaugant ekonomikai, ir nepaslankus: neseniai jis privedė prie streikų Prancūzijoje ir nutraukto Avinjono festivalio, Vokietijoje – prie teatrų biudžetų mažinimo. Iš esmės – tik ne pagal finansus - jis primena ir mūsų, ir kad nevyksta streikai, už tai reikia dėkoti tik nepilietiškai visuomenei.
2) Centralizuotas, bet mažiau, daug reikšmės teikiantis regionams, meno sklaidai – Šiaurės šalių modelis, šiandien taip pat stringantis, bet bandantis įvairiai apsaugoti savo institucijas, pvz., Karališkąjį teatrą, Krališkąją operą nuo bankroto. Bet dėl to paties saugumo pačios kultūros institucijos pradeda miegoti.
3) Nyderlandų (Beneliukso šalių), JK modelis – paslankus, greitai reaguojantis, liberaliausias iš visų trijų.
Visose šalyse egzistuoja Kultūros ar kitaip vadinamos ministerijos. O šie modeliai išryškėja toliau braižant schemą ir tendencijas – ar valstybė pasiima kultūrą visiškon kontrolėn, ar ryžtasi ją paleisti. Taigi, po Kultūros ministerijos sekantis dėmuo yra įvairios tarybos – Kultūros ir meno taryba Lietuvoje, Kultūros taryba Danijoje, Nyderlanduose, Menų taryba Anglijoje, Nacionalinė kultūros reikalų taryba Švedijoje. Visose šiose šalyse, o ypač aiškiai – Nyderlanduose ir Anglijoje tarybos veikla atribota nuo Kultūros ministerijos: ši tarybai deleguoja tik keletą narių bei bendrą finansų sumą, bet neturi teisės kištis nei į projektus, nei į jų finansavimą ir nėra už tai atsakinga. Už tai atsako Taryba – Parlamentui, Vyriausybei ir visuomenei. Dar 1862 metais Nyderlandų ministras pirmininkas Johanas Rudolfas Thorbecke pareiškė, kad vyriausybė nėra mokslo ar meno vertintoja, t.y. negali reikšti savo nuomonės apie meno ar mokslo reiškinių turinį ir negali norėti ar kaip nors kištis į jų plėtros kryptis. Ir šio principo laikomasi jau 150 metų. Maža to – dabar vėl peržiūrima ši schema, ir Nyderlanduose jau į tarybą turės nešti projektus ir tie fondai ar organizacijos, kurios anksčiau gaudavo finansavimą tiesiai per ministeriją. Be to – vienas pagrindinių kultūros principų – negaliu sakyti „formavimo“, nes tai palikta formavimuisi – yra meno kūrinio kokybė, pageidaujamas bendras kultūros klimatas, garantuojantis kultūrinį pliuralizmą ir – jokių kultūros politikos gairių. Kurios, kaip teigia olandai, dažnai priveda ar gali privesti prie paradoksų. Kaip minėjau, ten kultūros negali formuoti Vyriausybė, ji neturi teisės formuoti vertybinių nuostatų.
Kai kur tokias nuostatas gali formuoti tarybos, kurios, kaip Švedijoje, atlieka ir tiriamąjį darbą – tarkime, gali imtis išnagrinėti vieną ar kitą kultūros sferą, ypač problemišką, kelti kultūros politikos klausimus, pačios imtis bendrųjų reikalų.
Taigi čia veikia visiškas nesikišimo į kūrybinę ir kultūros veiklą principas, vadinamasis rankos atstumo principas. Taip siūlau vadinti pas mus paplitusį vertalą „ištiestos rankos principas“, kuris mums turi pernelyg keistų benderiškų asociacijų ir be to – galioja: ateina žmogus į ministeriją su ištiesta ranka ir dažnai jam atsiveria mistiškas rezervo fondas ar dar kitokie šaltiniai.
Nė vieno iš tų modelių negalima mechaniškai perkelti į tas šalis, kurios dabar vystosi tiesiog chaotiškai ir kur egzisuoja tarsi dvi sistemos – senoji ir naujoji, o dalis „senosios“ atsidūrė rinkos sąlygose. Maža to – rinkos su nesąžininga konkurencija, nes, tarkime, išeities ir finansavimo pozicijos valstybinėms ir nevalstybinėms institucijoms gerokai skiriasi.
Pagal išdėstytus modelius esame arčiau centralizuoto ir nepaslankaus modelio: mūsų Kultūros ir meno tarybos ir bet kurios programos ekspertų nuosprendžiai yra tik rekomenduojamojo pobūdžio, t.y. galutinai sprendžia ministras ir jis skiria atitinkamus pinigus. Taip jis yra neapsaugotas nuo bet kokių įtakų iš šalies, o gali būti ir jų suviliojamas, o priėmus sprendimus visi ministerijos aukštieji pareigūnai pavirsta buhalteriais, pasirašinėjančiais galybes dokumentų. Belieka pacituoti viceministrą Faustą Latėną iš vienos radijo laidos – jis visą dieną pasirašinėja dokumentus – „sėdi, vizuoji, ir nesupranti, ką tu čia darai. Kas čia per užsiėmimas?“ (LRT, „Kultūros savaitė“, 2006 m. gegužės 27 d. ) Tad jeigu jau viceministrui kyla mintys apie būtinybę atskirti šias dvi institucijas – ministeriją nuo tarybos – ir suteikti pastarajai galutinio sprendimo galią – galima įsivaizduoti, kiek laiko apie tai galvoja kultūros operatoriai.
Šalia kultūros ministerijos programų kita pinigų skirstymo stambi struktūra yra Kultūros ir sporto rėmimo fondas. Jam tenka 2,5 karto mažiau lėšų nei KM programoms (7,75 mln. Lt fondo ir 19,6 mln. Lt KM - 2005 m.). Bet įdomiausia, kad su visais projektais konkuruoja ir į šias lėšas kėsinasi – ir reguliariai jų gauna –– pati Kultūros ministerija, rea
Dar iš vidinių struktūrinių problemų: ekspertų komisijų, tarybų sudarymo principai likę tokie, kad dėl kultūrinio peizažo nesuabejotum: esame kažkur apie 1985-uosius. T.y. pertvarka prasidėjusi, bet dar neįsivažiavo, o pagrindiniai kultūros sistemos šulai tebėra kūrybinės sąjungos. Nors, kaip matysime iš nevyriausybinių organizacijų tyrimo vien iš scenos menų srities, situacija iš esmės pasikeitusi, ką jau kalbėti apie kur kas toliau nuėjusią vizualiųjų menų sritį ir kt. Vienos kūrybinės sąjungos atkakliai dirba, kitos net nebemaskuoja savo nereikalingumo.
Todėl manu, kad ir KSRF, ir visų kitų fondų, ir KM programų ekspertų komisijose, ir menų taryboje neturi būti nurodyta principo deleguoti žmones vien iš kūrybinių sąjungų ir asociacijų. Nes taip stipriai apribojamas kultūros regos laukas, o sprendimų dėka kultūrai nuolatos lieka pavojus nuskęsti savo pačios sultyse ar liūne - kaip kam patinka. Čia platesni visuomeniniai sluoksniai ar žmonės, kurie negina savo gildijos interesų, nesuinteresuoti išplėšti kuo daugiau saviems - veik nedalyvauja. Projektų skirstymas virsta pinigų dalybomis, ir jau Nyderlandiškas kokybės principas stipriai nustumiamas į šalį.
Tai struktūriniai dalykai, kurie išspręstini gal tik išskyrus KSRF fondą – ne įstatymų kompleksu ir galbūt be derinimo su kitomis ministerijomis. Kiti dalykai jau skaudesni. Kultūrinio chaoso apimtose šalyse dar galima nepatenkintiesiems užkimšti gerkles pinigais, minėtuoju ištiestos rankos principu. O kai jų nėra, darosi kur kas liūdniau. Keletas lentelių: pagal valstybės skiriamus pinigus kultūros reikmėms vienam gyventojui, Lietuva neatrodo geriausiai (lėšos nurodytos eurais). Tiksliau, ji tvirtai užima prasčiausią vietą ES. Tai buvo 2003.
Ar situacija pasikeitė nuo 2003-ųjų, kai valstybėje pinigų daugėjo? Nemanau, nes Valstybės biudžetas 2001 (6,4 mlrd.)– 2006 (16,7) išaugo 2,5 karto. Kultūros ministerijos 84,5 mln. – 161 mln. – 1,9 karto. Tai akivaizdus įrodymas, kad ir KM vaidmuo ir kultūros apskritai svarba mūsų valstybėje akivaizdžiai sumenkusi. Ir visiškai neironizuodamas galiu pagrįstai teigti, kad ir 13-oji Vyriausybė griuvo iš esmės dėl partijų ir ministrų kultūros stokos.
Todėl net jei norime atrodyti padoriau ES statistikos lentelėse, nes mes mėgstame fasadinę kultūrą – mums derėtų finansavimą padidinti mažiausiai dvigubai. Jei valstybė sako, kad pinigų nėra – tai priminsiu, kad jai dabar yra iškilusi problema, ką daryti su 2,3 mlrd. Lt, kuriuos gausime už Mažeikių naftą. Iš tų pinigų dalies galėtų būti įsteigtas fondas. Ir tai nebūtų „suvalgymui“, nes, kaip teigia festivalio „Sirenos“ meno vadovė Elona Bajorinienė, „festivalis „Sirenos“ grąžina (per PVM ir valstybinių teatrų sa
Priėjome ir prie festivalių.
Lenkijoje – jau apsispręsta, kurie projektai finansuojami trims metams. Iš jų – keturiems teatro festivaliams.
Įdomus Kroatijos pavyzdys: šalis dar neišsirankiojo minų iš savo laukų, o sugeba pakviesti į Zagrebo Pasaulio teatro festivalį – pasaulines žvaigždes, kurių neįperka ir daugelis kitų senosios Europos festivalių.
Dabartinės Serbijos BITEF-as gyvuoja nuo 1967 m. ir mums žinomas tuo, kad jame prirmąsyk užsienyje tarptautiniu mąstu buvo pripažintas Eimuntas Nekrošius. Per 39 metus neįvyko keletas festivalių. Neatspėsite, kada. 1972 m. ir 1984 m. Ne per karus. Tuomet jie vyko. Kasmet. Visa tai liudija ne vien festivalių pajėgumus konkuruoti dėl scenos trupių, bet pirmiausia – kultūros svarbos suvokimą, ir ypač ekstremaliomis sąlygomis. Ir suvokta valstybiniu lygiu. Todėl čia aš matau būtinybę keletui svarbiausių festivalių suteikti solidų bent jau trimetį finansavimą. Jis būtinas dėl keleto dalykų. Pirma – tie festivaliat ir taip gaus daugiausia lėšų, tai jiems geriau tai iš anksto žinoti ir gebėti konkuruoti su kitais frestivaliais. Antra – be išankstinio planavimo mes, atleiskite už žargoną, „užsilenksime“ ties 2009-aisiais, nes jau šiandien reikia tartis dėl Kultūros sostinę papuošiančių žvaigždžių. Ir trečia, svarbiausia – keliametis festivalių finansavimas turėtų būti bandomasis projektas iš esmės kultūros projektams pereiti prie ilgamečio finansavimo.
Šiuose festivaliuose rodosi ir mūsų teatrai. 2005 m. OKT parodė 29 spektaklius Vilniue, 16 – kitose Lietuvos vietose, 32 – užsienyje. Kai kurie spektakliai Lietuvoj parodomi po kartą-du per metus. Ir visi pasirodymai Lietuvoje visada jiems rizikingi, nes salės nuomos aukštos, ir reikia paversti spektaklius anšlaginiais. Meno fortas pernai metais Lietuvoje suvaidino 14 spektaklių (7 Vilniuje, 7 kitur), 19 – užsienyje.
Sklaidai nebiudžetininkai lėšų neturi – tokių šaltinių nenumatyta, tik sukūrimui. Sukūrei – tarsi ir gali būti ramus. Kaip neturi lėšų ir savai administracijai.
Kultūros sklaida yra ne tik būtina visos kultūrinės sistemos dalis šaliai, – ji taip pat būtina ir pačioms kultūros institucijoms. Ir nors, pasak Finansų ministerijos, vietinių ir valstybinių investiijų į kultūrą santykis yra beveik tolygus – atitinkamai 43 ir 57 proc. – negalima nepastebėti šio vystymosi netolygumų (www.culturalpolicies.net) . Vietinės valdžios brukamas skonis, jos savitai suvokiama kultūra nėra blogai, – blogai, kai ji atima gyventojams galimybę pamatyti ir kitokios estetikos. Vieno miesto teatro vadovas man yra pasakęs: Nekrošius mūsų žiūrovui nereikalingas. Vienam žiūrovui – galbūt, bet ne visiems ir už visus kalbėti nepadoru; gal Nekrošius reikalingas tiems, kurie neina į to vadovo spektaklius. Todėl čia tiktų prisiminti skandinavišką morkos principą. Kaip žinia, Skandinavijoje labai stipriai ir plačiai išvystytta regioninė politika. Daug kur pasiteisino morkos, t.y. skatinimo principas: Kultūros ministerija regioniniam projektui duoda atitinkamą sumą su sąlyga, kad antra tiek suteiks vietinė valdžia. Taip sprendžiami ir finansavimo, ir , kas labai svarbu, kokybės klausimai, kurie jau tada nepareina nuo mero žmonos ar ledų karaliaus skonio.
Pabaigai: visos šios mintys galbūt naujos tik kai kuriems čia sėdintiems. Kultūros operatoriai jas žino puikiai, apie būtinybę keisti sistemą kalbama bent 10 metų. Apie tai buvo surengtos ir keletas konferencijų, Seime taip pat. Todėl nelabai daug vilčių dedu vien į rezoliuciją. Rezoliucijomis dažnaiviskas ir pasibaigia. Reikėtų aiškiai komitetui, suorganizavusiam šią konferenciją – ir dėkui jam už tai – nusibrėžti savo konkrečius kelius: keisti konkrečių įtatymų konkrečias eilutes, juoba kad nemažai pokyčių apsiriboja tik viena Kultūros ministerija. O kur, kaip Kultūros ir sporto fondo atveju, būtinieji pokyčiai susiję su keliomis ministerijomis – į tai dažnai numojama ranka – tai sunku. Pasakoma – tai kompleksinis darbas, ir ties tuo sustojama. Bet pasinaudosiu Čechovo personažo fraze iš nuostabaus Nekrošiaus spektaklio „Dėdė Vania“ – „Reikia, ponai, darbą dirbti.“ Bet kaip jūs suprantate, ji skirta tiems, kurių čia mažiausia.
