Šalia kino meno. Dar kartą apie “Lietuvą”: kino teatro likimas vėl sujudino miesto visuomenę

Svarstomas projektas “Pylimo g. 17”. Kas tai yra? “Vakar  -- “Lietuvos” kino teatras. Rytoj – daugiafunkcinis pastatas su kino centru”, -- atsako šio projekto investicinė įmonė UAB “Rojaus apartamentai”, kuriems nuosavybės teise priklauso buvusio kino teatro “Lietuva” pastatas bei sudaryta žemės nuomos sutartis iki 2093 metų.

Dabar šį projekto šūkį performuluokime paprastai ir aiškiai. “Lietuvos” kino teatro pastatą ketinama nugriauti, o jo vietoje statyti gyvenamosios paskirties namą su komercinėmis patalpomis bei nekomerciniu kino centru.

Turėtų būti įrengtos dvi kino salės, kuriose būtų 280 vietos. Projektuoti šį pastatą pakviesti architektai profesorius Algimantas Nasvytis ir Gediminas Paslaitis.

Nepaisant kylusios didelės visuomenės pasipriešinimo bangos, pernai rudenį  “Lietuvos” kino teatras buvo uždarytas. Atrodė, kad ši istorija baigta. Tačiau pasklidus garsui apie projektą  “Pylimo g. 17”,  vėl viskas sukilo.

Argumentai už ir prieš

Vyksta aršios diskusijos. Vieni teigia, kad naujas pastatas, nesuderinamas su Lietuvos, UNESCO narės, įsipareigojimu išsaugoti kultūrinį paveldą. Jiems oponuojama, kad esamas kino teatro pastatas nėra saugotinas objektas paveldo požiūriu, o planuojamo pastatyti namo architektūrinė koncepcija sukurta, atsižvelgiant į Senamiesčio erdvę ir atitinka apsaugos reglamento keliamus reikalavimus.

Kiti sako, kad planuojamų kelių šimtų vietų kino salių yra per mažai Vilniaus publikai, ir primena, kad “Lietuvos” didžioji salė turėjo apie 1000 vietų. Prieštaraujantys argumentuoja, kad pagal esamą žiūrovų kino lankymo statistiką tokios nedidelės salės yra optimalu ir ekonomiškai pagrįsta.

Kol sprendžiamas šio projekto likimas, skamba daug pagrįstų ir nevisai argumentų,  išsakomos prieštaringos nuomonės. Tačiau svarbiausia, kad diskusijos vyksta, ir reikia tikėtis, kad geriausias sprendimas bus rastas, jei tik akcentuosime keletą esminių dalykų.

Vienas iš jų, ar nekomercinio kino salių įrengimas Pylimo gatvėje yra projekto investicinės įmonės gera valia, kuri bet kurią akimirką gali pasikeisti, ar įstatymais saugoma viešoji kultūrinė erdvė, kino teatro “funkcinis paveldas”, kurio nevalia atimti iš Vilniaus gyventojų.  

Kitas svarbus klausimas, kokiomis sąlygomis bus įsileisti į tas naujas sales nekomercinio kino rodytojai. Gal tokiomis, kaip “kilniaširdiškai” siūlė tik įsigiję “Lietuvą” naujieji savininkai? “Prašom, rodykite  nekomercinį kiną pastate, kurį mes  nuomosime ar parduosime komercinėmis kainomis...”.

“Kitokio”, neholivudinio kino salių, centrų patirtis kitose šalyse byloja, kad jie negali išsilaikyti be valstybės, miesto, ar kokių nors institucijų paramos.

Veiks ar neveiks Pylimo gatvėje kino centras priklauso ne tik nuo šio projekto investuotojų bei vykdytojų, bet ir nuo miesto valdžios pastangų išsaugoti nekomercinio kino erdvę Vilniuje, ir nuo valstybės rūpesčio šalies kino politika.  

Harmoninga senamiesčio plėtra

Profesorius Algimantas Nasvytis, projekto „Pylimo 17“ architektas, sako, kad „milžiniško kino teatro pastatymas senamiestyje buvo urbanistinė tos vietos deformacija. Tai nesutavarkė aplinkos, net paaštrino tą situaciją. Man visai negaila „Lietuvos“ kino teatro griovimo, jei atsiranda galimybė harmonizuoti tą aplinką. Visą gyvenimą siekiau harmoningos miesto plėtros, reaguojant į kontekstą.

„Lietuvos“ kino teatras yra tipinis projektas, to laiko ženklas. Pastatytas didelis kino teatras, atsiradus plačiaekraniui formatui. Kitas dalykas – „funkcinis paveldas“. Ir kino teatras šioje vietoje turėtų likti. Tai buvo būtina sąlyga, kad mes su kolegomis imtumesi šio projekto. Mes tik tada sutikome dirbti.

Gerai prisimenu nedidelius Vilniaus senamiesčio kino teatrus, talpinančius šimtą ar kelis šimtus žiūrovų. Manau, tokie čia ir galėtų būti. O pirmame projekto aukšte turėtų būti  tokia komercija, kuri turėtų ir kultūrinę funkciją. Užsakovai kol kas tokiai nuostatai pritaria.   

Būtina išsaugoti ten kino centrą, kur rinktųsi senamiestį mylinti publika. Kultūrinė funkcija senamiestyje yra itin plėtotina.“

„Skalvija“ – naujose patalpose

Projekto įmonė „M2 Invest“ yra pateikusi bendradarbiavimo pasiūlymą Vilniaus miesto savivaldybei dėl „Skalvijos“ kino centro perkėlimo į būsimas naujas patalpas.

Greta Zabukaitė, „Skalvijos“ kino centro direktorė, sako, kad „prieštaraujantys „Lietuvos“ kino teatro nugriovimui nelabai gali pasiūlyti kitą sprendimą. Senas pastatas yra nebefunkcionalus, jo renovacijai būtų reikalingos didelės lėšos, kurių kol niekas skirti neketina. Manau, kad dabar išmintingiausiai būtų visoms pusėms sutelkti  pajėgas ir svarstyti, ką geriausiai galima būtų padaryti šitoje situacijoje.

Mano nuomone, tokio kino centro kaip „Skalvija“ veiklai 300-400 vietų salė yra optimali, kad jis išsilaikytų ir turėtų žiūrovų. Nereikia tikėtis stebuklų. Jei būtų toks didelis tūkstantinės nekomercinio kino salės Vilniuje poreikis, tai, uždarius „Lietuvą“, turėjo stovėti eilės į kiekvieną „Skalvijos“ seansą, bet to neatsitiko.

Manau, kad dabar aktualiau ir svarbiau būtų plėsti nekomercinio kino teatrų tinklą, kad mieste būtų kuo daugiau ir įvairiesnių vietų rodymui: „Menų spaustuvė“, Nacionalinė dailės galerija, „Menų avilys“ ir t.t.

Ar „Skalvija“ galėtų tęsti savo veiklą Pylimo gatvėje? Jei kas nors bent iš dalies subsidijuotų jos veiklą, tada taip. Tai yra realu. Kitaip -- kaip privati komercinė struktūra --  ji išsilaikyti galimybių neturi. Arba reikia kažkokio fantastinio, stebuklingo apsukrumo.

Tikimės, kad ši situacija kuo greičiau išsispręs. Atrodo, tiek projekto investuotojai, tiek savivaldybė nusiteikę geranoriškai. O mes labai norėtume, jei jau bus parduotos dabartines „Skalvijos“ patalpos, įsikurti Pylimo g.17.“

Vietoj „Lietuvos“ -- nacionalinis kino centras

Kino ir teatro kritikas Vaidas Jauniškis mano, kad “projekto vadovų mėgstamas minėti Norvegijos pavyzdys labai jiems neparankus. Prieš kokius dešimt metų Oslo centre buvo privatizuoti kino teatrai, o vėliau savivaldybei teko juos išpirkti ir vėl paversti kino salėmis. Skandinavijos šalyse, kurių pavyzdys taip žavi projekto investuotojus, kinas yra prioretinė sritis, kuriai valstybės parama ir dėmesys yra didžiuliai.

Nekomercinio kino teatrai, kino centrai visur pasaulyje yra palaikomi miesto ar valstybės. Neįmanoma jų išlaikyti be valstybės ar savivaldybės rėmimo, be kino projektų, edukacinių bei sklaidos programų finansavimo.

Sėkmingai tokio kino centro veiklai reikalinga reguliari įdomi programa, didelė filmų pasiūla. Be gerai organizuotos, apgalvotos vadybos, repertuaro programavimo ir finansinės paramos to pasiekti neįmanoma. Juk akivaizdu, kad jokie Lietuvos kino rodytojai neduos naujų filmų „pirmu ekranu“ –  premjerai ir pirmiesiems rodymamas – kino teatrui su keliais šimtais vietų.  

Kaip žinoti, kiekai žmonių Vilniuje reikia nekomercinio kino? Tam reikalingi nuoseklūs rimti tyrimai, kurių kol kas niekas nepadarė. Sakoma, kad užtektų  maždaug 300 vietų salės, bet, manau, tai nesukurtų alternatyvos, erdvės, besirenkantiems „kitokį“ kiną. O ką darytume su kino festivaliais, retrospektyvomis, premjeromis, kurios sulaukia didžiulio kino žiūrovų skaičiaus?

Kokią aš matyčiau projekto „Pylimo g.17” ateitį? Ten įsikūrusį nacionalinį kino centrą, kuriame veiktų 2-3, tegul ir nedidelės salės, videoteka, lietuviškų filmų archyvas, kino centro administracijos biurai, vyktų edukacinė kino veikla ir sklaida, būtų kaupiama informacija.

O tai, kad šiuo metu šis projektas yra gana aktyviai visuomenės svarstomas, yra labai svarbu. Visuomeninės valios pareiškimas neleidžia elgtis su miestu, kaip šauna valdžiai į galvą, nepaisyti jo gyventojų poreikių, viską matuojant tik komerciniu pelningumu.“  

Svarbu išsaugoti šią vietą kinui

Vida Ramaškienė, buvusi kino teatro „Lietuva“ direktorė, festivalio „Kino pavasaris“ direktorė, teigia, kad :„vis dėlto miestas pardavinėjamas, nesitariant, nediskutuojant su jo gyventojais. Tačiau „Lietuva“ jau parduota, klaida padaryta, ir jos nepakeisi. Nors pasigirsta žinia, kad savivaldybė nutarė išpirkti jau parduotus Sporto rūmus...

Būtų labai gerai, jei buvusio „Lietuvos“ kino teatro erdvė liktų kinui. Ypač Vilniui ruošiantis tapti Europos kultūros sostine 2009 metais.

Vis kalbama, kad „Lietuva“ su savo tūkstantine sale buvo nerentabili,  kino rodymas nebuvo ekonomiškai pagrįstas. Tačiau užmirštama, kad ši salė buvo universali, reikalinga ir Vilniaus festivalio koncertams, ir gausybei kitų kultūrinių renginių.

Tai buvo didelė multikultūrinė erdvė, kokios labai trūksta Vilniaus miestui. Žinoma, ta salė turi turėti gerą įrangą, būti patogi žiūrovams. Reikalingos lėšos ir protinga vadyba.    

Viena dvi nedidelės salės galėtų veikti kaip kino klubai, skirti specialiems kino renginiams, retrospektyvoms, kūrybiniams susitikimams. Nekomercinio kino gerbėjų skaičius auga. Tai liudija „Kino pavasario“ statistika.

Ar bus tos žadamos kino salės įrengtos naujame pastate? Sunku patikėti gražiais pažadais. Tiek kartų jau buvo netesėta...Reikia miesto valdžiai, vyriausybei konkrečių veiksmų imtis, kad nekomercinio kino erdvės išliktų. 

Galiu paminėti Čekijos pavyzdį, kai, susiklosčius sudėtingai, nepalankiai kino ir kino teatrų situacijai šalyje, čekų kinematografistus palaikė visos Europos kino žmonės ir „Europa Cinemas“ salių tinklas. Kiek žinau, „Europa Cinemas“ žada rengti tokias paramos akcijas ir kitose šalyse, ir Lietuvoje.

Nereiktų manyti, kad aš taip tiesmukai esu už „Lietuvos“ seno pastato išsaugojimą. Tikrai ne. Tačiau ši erdvė turėtų likti kinui, ir kuo geresnėmis sąlygomis“.