Po premjeros. Vienintelis. “Kolekcionierė”

“Šiumetinę lietuviškojo kino padangę nušvietė net trys pilnametražiai, penki – trumpametražiai vaidybiniai filmai”. Šis įžanginis reveransas byloja apie puikius statisnius duomenis, kuriais pastaruoju metu prisidengiama nutylint lietuviškojo kino kokybę, o ką jau kalbėti apie atskirų filmų minties vingrybes. Na, bet nors tiek – geometrinė progresija juntama, tad lieka pasidžiaugt ateities lūkesčiais belaukiant to vienintelio ir nepakartojamo. O dabar, nors ir nenoriai, bet tenka grįžti prie to, ką turime, ir ieškoti minėtojo vienintelio čia ir dabar.  Jį atrandame neseniai praūžusiame “Kino pavasario” festivalyje, kuriame buvo pristatytos septynios lietuviškų filmų premjeros. Neįtikėtina, o gal ir nenuostabu, kad tas vienintelis - tai ne senųjų meistrų ir ne brandžių jaunikaičių, o debiutuojančios jaunos režisierės filmas “Kolekcionierė”. 

Filmo režisierė Kristina Buožytė istorijai papasakoti pasirenka nūnai madingą dvipusės tikrovės supriešinimą, kurioje realybės ir jos simuliuojamos tikrovės ribos ima dilti. Tema ne nauja, tačiau nepasenusi ir vis dar aktuali  virtualioje,  “second life'o”  krizę išgyvenančioje visuomenėje, kuomet juslėmis suvokiamą tikrovę pakeičia TV, interneto, mobiliojo telefono ar video kameros siūlomi potyriai. “Kolekcionierėje” šie virsmai suasmeninami pasiremiant pagrindinės filmo herojės patirtimi.

Filmo pavadinimas byloja, jog kūrinio siužetas bus susietas su nuosekliu, nuolat pasikartojančiu veiksmu. Taip ir yra.  Pagrindinė filmo herojė - logopedė Gailė sukrėsta savo tėvo mirties, išgyvena psichologinę traumą, kurios įtakota ji nebepajėgia natūraliai jausti. Moteris netikėtai pastebi, kad jos patyrimus ir jutimus sukelia tik videokamera užfiksuotas pačios santykis su aplinka.  Nuo šiol Gailė, padedama montuotojo, pradeda rinkti/kolekcionuoti savo patirtį ir jausmus: montuotojas filmuoja, o Gailė stebi ir jaučia. Tad pagrindinis filmo siužetas ir sukasi aplink moters nuolat pildomą jausmų ir patirčių kolekciją: gailestis, pažeminimas, nuostaba, gėda, įtampa, baimė, neapykanta, mirtis, smurtas ir geismas. Jaunoji moteris siekdama patirti viską, savos realybės personažais pasirenka ne tik save pačią, bet ir darbdavį, savo seserį ar bendražygį montuotoją. Darbdavys priverstas kartu su Gaile patirti stipraus greičio ir pavojaus skonį, o sesuo vyro išdavystę. Negana to, kad montuotojas dalyvauja moters įgeidžiuose juos fiksuodamas, nejučia ir jis tampa išprovokuotos inscenizacijos dalimi, tapdamas muštynių auka. Toks nuoseklus įtampos augimas, kuomet visiškai aišku -  Gailė pasiryžusi viskam – šaltakraujiškam šunyčio nužudymui ar net savižudybei, nelauktai pasidavė taip ir nesulaukęs pagrindinės kulminacijos: pavargusi, išsigandusi Gailė vėl pradeda jausti, mėgaudamasi montuotojo akių glamonėmis. Atrodytų, lyg patys filmo kūrėjai išsigando savo pagrindinės herojės šaltakraujiškų poelgių, užbėgdami jai už akių: gal bus per daug?! Per daug tikrai nebūtų buvę, nors retsykiais Gailės vieno ar kito poelgio motyvacija ir sušlubuodavo. Nuolatiniai intarpiniai Gailės vaikystės fragmentai, pirmą kartą pasirodę filmo pradžioje lyg ir  paaiškina moters jausmingumą  “projektuojamai” realybei. Pagrindinė herojė tarsi užsirakina laimingos vaikystės potyriuose, nuolat ieškodama parasto jausmo efekto, kuris įgauna apčiuopiamo keršto ir neapykantos sau išraišką. Vienok Gailė taip ir netapo bejausme psichopate, kurios elgesy motyvacijos ieškot ir nereikėtų, ji aiškiai suvokia situacijų pavojingumą bei jų pasekmes, lemiančias tikimąsi jausmą ar patirtį. O būtent tai ir trukdė iki galo patikėti moters “nuoširdžiu” ryžtu. Tačiau pastarąją situaciją ne vieną sykį gelbėjo puikus kameros žaismas, fiksavęs autentiškus herojės pasaulėjautos fragmentus.

Na, aptarus filmo siužetą ir sukeltas mintis, belieka pateisinti vienintelio statusą. Atsakymai būtų gana paprasti. Vienintelis, nes aktoriai privertė nejaukiai pasijusti. Vienintelis, nes nebaksnota ilgamete teatro patirtimi. Vienintelis, nes keiksnotas iš peties. Vienintelis, nes miestas – tai neatvirutinis muliažas. Vienintelis, nes tarta sudie lietuviškajam poetizmui. Vinintelis, nes...lūkesčiai dar neužgęso.

"Kolekcionierės" kadruose - aktoriai Gabija Ryškuvienė ir Marius Jampolskis.