Po premjeros. Atlikta prievolė

Kūrybinis darbas yra bjaurus dalykas. Be to, ne ką lengvesnis už akmenų skaldymą. Todėl man norisi kūrėjams linkėti kuo stipriausios sveikatos ir siųsti širdingus sveikinimus per „Sveikinimų ratą“. O kai išvystu, koks kartais menkutis būna tų kūrybinių pastangų vaisius, suima toks gailestis, kad apie jokį pasipiktinimą negali būti nė kalbos. Tik ką gi dabar daryti, jei nuo amžių amžinųjų yra manoma, kad užbaigtame kūrinyje bent jau neturėtų būti justi, kaip sunkiai vargo jo autorius!  

Viena iš „Kino pavasario“ lietuviškų naujienų buvo 40 minučių trukmės keturgubas filmas „Brėkštant“. Sudarytas jis iš visai trumpų dalių, kurias sukūrė režisieriai Ignas Miškinis, Donatas Vaišnoras, Marius Kunigėnas ir Mantas Verbiejus. Jie dar žinomi kaip vieni iš liūdno ir migloto manifesto autorių, įsipareigojusių išvaduoti kiną iš sąstingio bei sukurti dešimt filmų. Tačiau žiūrint „Brėkštant“ jausmas buvo toks, kad režisierius sujungė ne kūrybinis ryšys, o būtinybė atlikti viešuosius darbus.

Neišeina net išsakyti originalesnių kritinių pastabų formos atžvilgiu. Kita vertus, pakalbėti apie „Brėkštant“ galėtų bet kuris liet. kino žiūrovas, net ir nematęs filmo. Suvaidinta kaip teatro scenoje, o nufilmuota be meninės distancijos? Taigi taip. Nėra nei abejingo grožio, nei sukrečiančio artimumo? Nėra. Vėl blanku? Na, blausus koloritas turbūt nulemtas pasirinkto apyaušrio meto, o ir dėl skonio nesiginčijama. Nuobodu? Žiūrėti nepabosta, nes gan trumpai trunka. Naivoka? Deja, deja. O jau lyg ir nebe studentai, kai dar beveik viskas atleistina; kai kurie – visai savarankiški režisieriai, sukūrę ir didesnių gabaritų, savaip vertingų filmų.  

Atvirai kalbant, kuo toliau, tuo labiau man ne tiek lietuviškas kinematografas rūpi, kiek dėl pačių režisierių neramu. Ar jiems gerai klojasi gyvenimas? Ką jie veikia, kokius filmus žiūri, ką valgo?  

Nustūmus rūpesčius ir estetinius sumetimus į šalį, reikia pasakyti, kad apskritai tie keturi filmai visai neblogai pateikia visuomenės skerspjūvį. Gerai, kad jie sudėti kartu. Iš filmo į filmą lipama socialiniais laipteliais žemyn. Pirmame veikia, regis, vadybininkai, antrame – pasiturinti bohema, trečiame – lyg ir akademinis jaunimas, ketvirtame – plėšikai. Taip pat yra netgi tam tikra formos ir turinio dermė. Sakykim, Miškinio filme „Inga“ ne pačios aukščiausios verslo klasės atstovų susvetimėjimas keroja apytuščiame industriniame būste. Nusisekę atrodo geležiniai laiptai, baugiai sunkios durys. Tiesa, kai mergina akivaizdžiai įsižeidžia, kad partneris nori jos atsikratyti, tai jau atrodo kaip nusižengimas pasirinktai šaltumo estetikai.  

Dar neblogai suskamba Vaišnoro „Žalių akių“ fantasmagoriškos gaidelės, kai jos nugali buitinį humorą. Ir veikėjų santykiai vykusiai iškreivinti: nieko sau – fatališkoji moteris tampa paprastosios auka! Tik tiek, kad visas filmas atrodo kaip išimtas iš kito filmo, kurį norėtųsi pamatyti visą.

Nors Kunigėno „Bent niekada“ gvildena šiuolaikinio flirto internetu klausimą, mane labiausiai žavi švelnus lietuvės moters portretas ir taikliai perteiktas lipšnus vyriškas išglebimas (kaip, beje, ir „Žaliose akyse“, kur tarp dviejų moterų pasiklydęs vyras nuostabiai nusišneka).  

Tuo tarpu žiūrėdama Verbiejaus „Tik tu ir aš“ suvokiu, kad banko apiplėšimo siužetas mūsų kultūroje yra svetimas. Gyvenime, atrodo, dar ne tokių dalykų būna, tačiau liet. kine gangsterių mitas atrodo kaip dirbtinis skolinys, nėra jame įaugęs, teisingiau, iš jo išaugęs, – net ir po Emilio Vėlyvio „Zero“.

Jausmą, kad režisieriams buvo sunku, lengvina kelios malonių prisiminimų nuotrupos: lofto adresas Statybininkų gatvėje; tuščias rytinis Gedimino prospektas; plėšikas, besijaučiantis ant dangoraižio stogo kaip Kalėdų žaisliukas. Tačiau, atsižvelgiant į pasirinktą filmų-novelių formą, dar reikėtų ir efektingai užsuktos „uodegėlės“. Tik jos nėra, kaip ir kitų netikėtumų. Filmai tartum sakyte sako, kad mūsų krašte nuobodu gyventi. Bet štai žiūrint „Bent niekada“ man atmintyje iškilo pagarsėjusi vargšo prancūzo istorija. Užmezgusio internetinę pažintį su lietuve mergina, paskui jos bendrų Vilniuje apiplėšto, prirakinto prie radiatoriaus, kelias dienas brūžinusio į jį antrankius ir galiausiai užpylusio kaimynus. Va čia tai bent atsitikimas iš mūsų kasdienio gyvenimo.

Novelių filmo "Brėkštant" kadrai: "Inga" (rež. Ignas Miškinis), "Žalios akys" (rež. Donatas Vaišnoras), "Bent niekada" (rež. Marius Kunigėnas),  "Tik tu ir aš" (rež. Mantas Verbiejus).