Recenzija. Šokanti žemėje ( žurnalas "Kinas", 2008, Nr.3)

Lietuviško filmo „Šokanti ant stogų“ herojė kyla į dangų ir šoka aukštai. Lietuviškai ispaniškos kino juostos „Ispanų kalba suaugusiems“ Marija Antonija įsitikinusi, kad rojus yra Europoje, t. y. žemėje, bet tiki, kad svajoti – svarbiausia. Abiejų filmų žanras toks pat – psichoanalizės seansas arba psichodrama. Tačiau kino kalba skiriasi. Janina Lapinskaitė pasitenkino atsakinėjančia į gana stereotipinius klausimus prostitute ir vaizdo potencija bei filmo glaustumu. Tomas Tamošaitis jungia vos ne visas kino galimybes: animaciją, dokumentiką, vaidybą ir net vaidybos vaidybą (fragmentai iš klasikinio Juano Antonio Bardemo filmo „Dviratininko mirtis“), todėl ir įstringa tarp vidutinio ir pilno metražo filmo. Tiesa, niekur nepasiklysta, nors tenka ilgokai mąstyti, ką norėjo pasakyti animacine pradžia ir pabaiga, ypač ta šokančia ir besivaipančia kaukole? Ne veltui akcentuojamas užrašas „Pavojinga“. Tačiau jis taikomas visiems, taigi ir filmo herojei, kuri savo pirmąją pamoką suaugusiems pradeda nuo užrašo lentoje „Beprotnamis“, kuris dabar dažniausiai vadinamas „psichologijos centru“. Herojė rašo ir eilėraščius, kai nekliudo karaliene vadinama katė. Jeigu mėgsta ir prozą, tai gal kažką panašaus į Vandos Juknaitės noveles apie auklėjimą.

Vis dėlto Marijos eksperimentai su kur kas augesne auditorija kasdieniški ir be moralų. Kartais net komiški, todėl filmą smagu žiūrėti. Jaunystėje esu mokęs lietuvių kalbos lenkus ir rusus Vilniaus krašte. Ypač įdomūs buvo suaugėliai, nes labai stengėsi, bet vis tiek tesuprato mane kiek marokiečiai ir senegaliečiai ispanų kalbos mokytoją. Net komizmas nesiskiria. Į klausimą: „Kada važiuosi į miestą?“ atsakydavo: „Kai atvyks autobusas“. Taip ir Marijai nesiseka su trečiadieniu, nes afrikietis Norbertas klausia: „O kur trečiadienis? Klasėje?“ Paklaustas: „Kas bus rytoj?“,  dvejoja: „Gal antradienis?“ Panašiai kamavosi JAV antropologai ir lingvistai, kol suvokė, kad indėnų gentys visaip kitai įsivaizduoja laiką ir erdvę negu baltieji. Iš to laimėjo visas pasaulis: pradėjo vertinti kiekvieną kultūrą, kuri viskam turi savus matmenis ir savus žodžius. Marija niekaip nesupranta Hasano: turi šešiolika brolių, o jo tėvas – vieną žmoną, tai kodėl ne visi vaikai yra jos? Su rumune Monika lengviau. Bet kodėl vyras staiga paliko žmoną ir sugrįžo į Rumuniją? Painiavos esama ir čia, nes vakariečiai vis dar nesuvokia, ką išgyveno ir kaip gyvena rytiečiai.

Senegalietė Fatu – ir atskiras, ir bendras filmo siužetas. Ji ilgai taiso ledus ir šypsosi viena, kol jos klausinėja, kodėl norinti namo. „Ten gražiau“, – atsako. Mokytoja atrodo it visų mama ir šoka su visais. Natūraliausia išmokti kalbą – per tradiciškai paprastas situacijas. Jei kas nors sakytų, kad ji nemoka mokyti, galiu paliudyti – klysta. Tačiau mokydama ji ir pati mokosi. Išsiaiškina, kodėl turtinga Europa ne visiems patinka. Tik automobilis, pinigai ir fizinis darbas. O kas toliau? Ką dar gero gali pasiūlyti Europa? Bendrą idėją ar bendrą tikėjimą? Marija kažkodėl visus vedasi į budistų šventyklą. Klausinėdama apie musulmonų, krikščionių, žydų vedybas įsitikina, kad ir šeimoje, ir klasėje sunkiausiai suderinamos skirtingos tikybos. Su ispanų kalba lengviau, nors ji ir sunki. Kas sunku Marijai? Suvokti, kada arabas sako teisybę, o kada meluoja. Pasirenka moterišką taktiką: pasiūlo atspėti, kada ji pati sako „taip“, o kada „ne“. Marija vaidina ir su mokiniais, ir viena. Sėdi ant aukštos kėdės, lyg prieš TV kamerą. Paralelinis montažas – mokykla ir kėdė tamsoje. Tokius viešus atsilapojimus mėgsta ir mūsų televizijos. Kartais beveik prievartauja žmogų. Filmo „Ispanų kalba suaugusiems“ herojės atsivėrimai kuklūs, bet svarbūs filmo koncepcijai. Visą gyvenimą vaidino ir nori tai daryti toliau. Vaikystėje teko nuduoti, kad labai myli pamotę, niekaip nepavyko ištverti be ašarų, kai mirė vos 11 mėnesių vaikelis. Už kasdienybės ribų – kinas ir teatras. Čia niekas nelaiko žmogaus išprotėjusiu, jeigu katę bučiuoji taip pat karštai, kaip ir savo mylimiausią mokinį iš Maroko. Jau maniau, kad prasidės „Pavasaris Užupio gatvėje“ – sovietinių laikų pagarsėjęs filmas apie mokytoją ir mokinį iš vakarinės. Tačiau viskas baigiasi tik užuominomis, nes ir šiaip yra į ką žiūrėti. Afrikiečiai žiūri išplėtę akis, kai Marija rodo, kaip ispanės valo katėms dantis specialiais šepetėliais. Šiame kadre ji man priminė kvanktelėjusius savo dalyko mokytojus Federico Fellini filme „Amarcord“.

Mums sunku pasakyti, apie ką iš tikrųjų svajoja afrikiečiai, jeigu ne apie Europos ištaigą ir išmonę. Tačiau ir nesiskundžianti pinigų stoka Marija sako, kad svarbiausia – turėti svajonę. Tą sako ir jos mylimas režisierius bei aktorius Woody Allenas. Prancūzų filosofas G. Bachelard’as pavadino savo knygą „Svajonių džiaugsmu“ ir joje parašė: „Vaizduotė yra pati stipriausia gyvenimo galia, labiau negu valia, negu gyvybinis impulsas.“ Vien žodžiai dar neįrodo herojės svajonių galios. Gal čia ir yra paties filmo negalia, jeigu mokyklos „beprotnamio“ jai mažoka? Kita vertus, svajojo gi režisierius sukurti gerą debiutinį filmą, ne visai pasitikėdamas Lietuvos ketinimais jam padėti. Ir nufilmavo įsimenantį darbą toli nuo Lietuvos, bet neatsisakydamas ir lietuvių indėlio, nors sunku pasakyti, kur filmuota ispano, o kur lietuvio. Galime tik prisipažinti, kad ir mes išmokome kelis žodžius ispaniškai.