Recenzija. Ištisi metai blogų maldų (žurnalas "Kinas", 2008, Nr.3)

Sveikiausia būtų įvesti naują tradiciją „Kino“ žurnale liautis rašyti apie lietuvių filmus. Ne, visiškai jų nutylėti nebūtina, bet kalbant apie beveik visus filmus, kurie buvo parodyti šiemetiniame „Kino pavasaryje“, pakaktų tiesiog paskelbti kūrėjų paraiškas, rašytas Kultūros ministerijai ir Kultūros rėmimo fondui bei palaimintas Kino tarybos. Šalia – rėmimo sumos ir tarybos narių suteikti balai. Tai būtų vienas teisingiausių kelių ne tik atsakyti į klausimus, ko vertas buvo filmas nuo pat sumanymo ir kodėl jis išėjo toks, kokį pamatėme (ar prastas scenarijus, ar buvo skirta mažai pinigų, ar scenarijų „sudorojo“ gamybos etapas), bet ir kokie buvo jo sukūrimo, kaip „negalėjimo nekurti“, motyvai.

Nes rašyti apie tokius kinematografinius perlus kaip „Tikrovės pinklėse“ ir „Perlas“ yra kažkas panašaus į filosofiją apie atsitiktinumo svarbą pasaulio istorijoje arba atvirkštinę pasaulio ekonomikos evoliuciją, šiandien priėjusią prie „pakartotinio panaudojimo“ (recycling) idėjos. Nes tu veltui gaišti laiką ir žiūri kūrinį, sunaudojusį aibes net tik kaštų, bet ir neperdirbamų medžiagų, o po to mažiausiai dvigubai tiek laiko gaišti analizei, kuri vėlgi spausdinama ant popieriaus ir kurią vėliau gaišdama laiką skaitys dalis žurnalo auditorijos. Todėl primygtinai sakau: čia pat liaukitės skaitę ir eikite užsiimti naudingesniais nei suveltų rašančiojo emocijų priėmimas darbais. Nebent tikitės gauti pasitenkinimą solidarizuodamiesi su straipsnio nuosprendžiu, kuris, iškart sakau, bus kaip nykštys žemyn kartu liepiant į areną įleisti visus laukinius žvėris. Nes nežinau, kam kitam, be kino kūrėjų ir filmų laimintojų, Kino tarybos bei sunkiai suprantamų rėmėjų, tokius rašinius reikėtų adresuoti: matyt, tik kino pasaulyje dar įmanoma laukinė pagonybė, kur „akis už akį“ principas gali būti įgyvendinamas visiškai tiesmukai – raštu už kadrą.

„Tikrovės pinklėse“ yra ir „kinematografo pinklėse“. Iš esmės tai yra mėgėjiško teatro spektaklis gamtoje (Botanikos sode) su „mėgėjais pasifilmuoti“ šalia dviejų profesionalų – Valdos Bičkutės ir Vytauto Paukštės. Tik pirmieji rodosi kadre „iš meilės“ kino menui ar draugystės su kino kūrėjais, o aktorių motyvai čia būti suvokiami sunkiau. Valda Bičkutė taip tebepuoselėja viltį įsitvirtinti kine (lyg iki šiol jaustųsi netvirtai), o Klaipėdos garbės piliečiui tai garbės tikrai nedaro, ir vaidmenis reikėtų rinktis atsargiau: finansinius motyvus atmetu, o šlovė verčiasi dugnu į viršų – žinantieji Paukštę ir taip puikiai žino jo vertę, o nežinantiems jis gali tapti „tas aktorius iš prasto filmo“.

Apie ką pats kūrinys, suvokti nei įdomu, nei lengva, ir filmas seka viena gajausių tradicijų Lietuvos kinematografe: mįslės filme dažniausiai reiškia tik viena – ir pats kūrėjas nežino, ką jos reiškia, ką apskritai reikia įminti ir galiausiai pamiršta, kad jas užminė. Valdos Bičkutės herojė grįžta į seniai regėtus namus, ir beveik esi įsitikinęs, kad ji grįžo iš Airijos, kur ją sutikome paskutinįkart „Nereikalingų žmonių“ kadruose. Bet pasirodo, kad šį, atsiprašant, intertekstualumą ir turėjo galvoje režisierius, paliudydamas: taip, ji grįžo iš užsienių, ten pabuvusi meilės preke. O paragavusią šiuolaikinės civilizacijos baisybių, ją čia pasitinka pagoniškosios – dalgiai, raganaitės-katės (su mėgėjų teatrui tetinkančiu vietinių „Cats“ grimu), šeškai ir kažkokie reginiai-aukojimai. „Ir man taip buvo“, – ramina anūkę senelis. Kas jam buvo – matė šiuos vaizdinius ar patyrė prostitutės lemtį? Bet dialogai nutyli mįsles. Abu personažai kažką šaudo-gaudo, o iš tiesų – bijo, tarpais ragaudami trauktinės. Ir finale paaiškėja (ak, šventasis apreiškimas!), kad tą ištęstą pasakos laiką (ir begalinį 30 min. trukmės kiną) anūkė spoksojo tik į suėstos amalgamos veidrodį. T.y. visą filmą mes su veikėja žiūrėjome kažkokius reginius, kurių net kino realybėje nebuvo.

Filmo sinopsyje parašyta (cituoju iš „Kino pavasario“ knygelės, bet, spėju, tai buvo parašyta ir filmo paraiškoje): „Sugrįžusi namo be laimės ir vilties, nepasitikėdama aplinkiniais, anūkė tikisi rasti ramybę, tačiau ir čia patiria, kad jos neturės, kol neišmoks pažinti ją supančio pasaulio.“ Tai siūlo dar vieną tėvyninio kinematografo dėsnį: jei tokia būtų užsienio filmo anotacija – ji reikštų, kad šie žodžiai ekrane virs konkrečiais įvykiais; bet lietuviškame jie dažniausiai ir lieka tokiomis niekaip nesukonkretintomis mintimis. Vienos nuojautos, nuožvalgos, nuobiros, nuoplaišos, nuosakos, nuo...

Laimanto Kairio „Perlas“, laimei, kur kas konkretesnio veiksmo ir su konkrečia istorija. Pasakos apie rogutėmis išvežamą į mišką mirti tėvą moderni parafrazė (rogutes pakeičia laidojimo firma, mirti reiškia palikti kitiems savo lėšų). Neskaičiau scenarijaus ir apsakymo autoriaus Antano Suodžio kūrybos, tik internetas leido per pusvalandį įklimpti į (ir išlipti iš) nelabai švarų detektyvą apie Antaną Suodį arba Joną Genimą, išleidusį vieną knygą, save vadinantį kukliu (nes „jo rašiniai neformalaus jaunimo neretai vadinami pasaulinės literatūros ateitimi. Pats jis kur kas kukliau save vertina“), o makabriškame puslapyje anglų kalba rašantį, kad jam 26 metai, jis gyvena Kaune ir su šeima miršta iš bado bei prašo padėti pinigais, idant pabaigtų savo nebaigtus pasaulinės raštijos ateities šedevrus („Help this starving author“). Autoriaus ID ryškiai suskilęs ir visiškai įsikomponuoja į filmo apie nešvarų verslą kontekstą.

Nes filme žanro identitetas kelia daugiausia klausimų. Satyra tai sunkiai pavadintina, nes viskas pateikiama beveik rimtai – bent jau be nerimtumo ženklų. Taigi siužetą, o ne žanrą sekantis žiūrovas visiškai nesuklys tvirtindamas, kad filmas teigia: užsidirbti lėšų marinant tėvą (arba nemarinant jo – priklausomai nuo apsidraudimo sutarties) yra visai neblogas verslas. Įrodymų tam pateikiama apsčiai, o pirmiausiai per aplinką, kaip sudedamąją šio verslo reklamos dalį, – turtingus interjerus ir jaunųjų kinematografui privalomais tapusius stilingus verslininkų kostiumus, plazmos televizorius ir kompiuterius beveidžiuose steriliuose namuose ar „loftuose“ (vienintelė to motyvacija – pagaliau patys kūrėjai, sukdami filmą, pasimalonins tuo, ko realiame gyvenime stokoja). Ir pačiame filme viskas gan tvarkinga, kiek primena lavoninę, bakterijų ir klaidų nėra. Išskyrus vieną – pačią filmo mintį.

Ir kai pamatai, kad tokį filmą rėmė ne tik ministerija bei Kultūros ir sporto rėmimo fondas, bet ir Lietuvos televizija, kyla klausimas – o kada LTV jį parodys? Per Tėvo dieną? Ir jei naiviai patikėsiu, kad norėta sukurti filmą apie tėvų ir vaikų santykius ir „kaip negalima elgtis“, tai rodomas atvirkštinis meilės variantas nėra geriausias meilės parodymas. Wayne’as Wangas savo naujajame filme „1000 metų gerų maldų“ vienu planu parodydamas tėvą, likusį dukros namuose ir apžiūrinėjantį jos butą, lyg netyčia per knygas ant lovos, per matrioškas ant stalo papasakoja jos dabartinį gyvenimą ir rodo tėvo reakciją. Visai pagal kinus ir pagal kiną: tuštuma prisipildo žiūrovų jausmų. Lietuvoje tokiam planui reikia viską demonstruoti prikišamai kaip ant podiumo, ir natūralu, kad taip per didžiules detales palaidojami ir jausmai, ir intencijos. Žinoma, jeigu jos buvo – intencijos ne saviraiškai, o nagrinėti temą. O jausmai žiūrint lietuvių kinematografą pastaraisiais metais beveik nesikeičia ir neturi nieko bendra su rodomais dalykais: vien baimė ir nerimas belaukiant klaidos ir nesmagumo jausmas dėl kūrėjų.

„Reikia trijų šimtų metų, kad su žmogum perplauktum upę, ir tūkstančio metų, kad su juo galėtum dalintis pagalve“, – Wango filme dukra ištaria kinų patarlę. Kino pasaulyje tai irgi galioja. Reikia pusės dienos, kad parašytum paraišką, ir tūkstančio metų, kad jos nepateiktum.