Kino operatorius Jonas Gricius: ir geri, ir blogi filmai buvo rankdarbiai
Rugsėjo 11 dieną Lietuvos kinematografininkų sąjungoje 18 val. 15 min., o rugsėjo 
12 dieną Teatro, muzikos ir kino muziejuje 17 val .įvyks garsaus operatoriaus Jono Griciaus, rugpjūtį atšventusio 80-metį, jubiliejiniai vakarai.
Rugsėjo 11 dieną Lietuvos kinematografininkų sąjungoje įvyks Grigorijaus Kozincevo 1964-ųjų metų filmo „Hamletas“ peržiūra. Filmo operatoriaus Jonui Griciaus kūrybinėje biografijoje susitikimas su Grigorijumi Kozincevu buvo vienas svarbiausių – iki šiol J. Griciaus nufilmuoti šio režisieriaus filmai „Hamletas“ ir „Karalius Lyras“(1970) laikomi bene spalvingiausiais nespalvotais 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių filmais, nufilmuotais tuometinėje TSRS.
„Dabar jau pamirštame, kad ypatingos pastangos lydėjo nespalvotos juostos estetiką. Dėjome didžiules pastangas, kad parinktume tinkamus objektus, apšvietimą, viską reikėjo apgalvoti iki mažiausių smulkmenų“, - sako operatorius.
„Hamleto“ link - be „zomšinių“ batukų
Susitikimas su Grigorijumi Kozincevu J. Griciui nebuvo atsitiktinis. Operatorius nemažai laiko praleido „Lenfilme“, kur jį pakvietė stažuotis nuolatinis G. Kozincevo operatorius Andrejus Moskvinas.
„Su Andrejumi Moskvinu susitikome dar Lietuvoje. Jis filmavo „Aušrą prie Nemuno“. Ne be tuometinės kino ministrės Michalinos Meškauskienės protekcijos aš, tuomet dar Kinematografijos instituto studentas, patekau į šio filmo filmavimo aikštelę, kad praktiką atlikčiau.. O A. Moskvinas labai nemėgo protekcijų. Be to, atėjau „išsifrantinęs“ – „zomšiniai“ batukai, šviesios kelnaitės. A. Moskvinas nužvelgė mane ir pasakė: „kelnaites reiks pakeisti, batukus – irgi“. Grupė ruošėsi išvykti į provinciją, o aš turėjau žaibišku greičiu pasiruošti darbui. Matyt, A. Moskvinui padarė šiokį tokį įspūdį mano sugebėjimas skubiai pasirengti tai ekspedicijai, ir netrukus jis mane pakvietė pasišnekėti į viešbutį.
Per keturias valandas A. Moskvinas man įrodė, kad aš kine neišmanau nieko.
Ir pasakė, kad jeigu nenoriu, galiu filmavimuose ir nedalyvauti – jis pasirašysiąs tuos „praktikos“ popierius. Bet jeigu noriu – tai turiu pamiršti kūrybinį darbą, teksią dirbti viską – tampyti laidus, kamerą, dekoracijas. Nepamirškite, kad tuo metu buvo periodas, rusiškai vadinamas „malokartinje“. Filmų buvo kuriama labai mažai, filmavimo grupės didžiulės.
Atidėjęs į šalį šviesias kelnaites ir bačiukus dirbau aikštelėje viską. O vėliau A. Moskvinas mane pakvietė dirbti prie G. Kozincevo filmo „Don Kichotas“. Jau tuomet buvo kalbama ir apie „Hamletą“...“, - pasakoja operatorius.
Ar norite filmuoti „Hamletą“?
J. Gricius sako, kad G. Kozincevas buvo iš tų režisierių, kuriems niekas neįtinka. „Bet, atrodo, kad mano nufilmuotos „Don Kichoto“ scenos jam lyg ir patiko. A. Moskvinas tuo metu jau sirgo, tad mes, asistentai, filmavome šį plačiaformatį ir sudėtingą filmą“, - prisiminė J. Gricius.
Po stažuotės „Lenfilme“ J. Gricius išvyko į Lietuvą, bet netrukus sulaukė skambučio iš Leningrado. „Ar norite filmuoti „Hamletą“, - paklausė G. Kozincevo asistentė J. Gricaus. „Žinote, jei šiandien manęs kas nors panašiai paklaustų, tai paprašyčiau leisti bent jau 24 valandas pagalvoti. Bet tuomet nė nemirktelėjęs pasakiau „Taip“. Ir berods kitą rytą jau buvau Leningrade.
Žinote, man kartais sekasi. Per bandomuosius filmavimus man pavyko padoriai nufilmuoti Ofeliją – aktorę Anastasiją Vertinskają. Būtent Ofelija buvo didžiausias G. Kozincevo galvos kausmas. Dėl Hamleto 
tai iš pat pradžių buvo aišku, kad jį vaidins Inokentijus Smoktunovskis. O Ofelijų jie ten buvi pribandę filmuoti šimtus. Po A. Vertinskajos bandymo G. Kozincevas savo asistentams pasakė: turime filmo operatorių“, - pasakojo J. Gricius.
„Hamletas“ ekranuose pasirodė 1964-aisias metais. Tuomet J. Gricius jau buvo nufilmavęs Arūno Žebriūno filmą „Paskutinė atostogų diena“, tuometiniuose sąjunginiame ekranuose rodutą pavadinimu „Mergaitė ir aidas“. Filmuojama buvo Kryme. J. Gricius šį filmą prisimena, kaip patį maloniausią, bene daugiausia gerų emocijų sukėlusį darbą savo gyvenime. Filmas buvo „Sidabrinių burių“ prizu Lokarno kino festivalyje 1965 m., Didžiuoju prizu Kanų jaunimo festivalyje 1966 m. Tai buvo antras sėkmingas, tarptautinėje kino erdvėje pripažintas režisieriaus Arūno Žebriūno ir operatoriaus J. Griciaus filmas – novelė „Paskutinis šūvis“ (filme „Gyvieji didvyriai“) 1960 m. buvo apdovanota diplomu Karlovy Vary festivalyje už „poetiškai išreikštą mintį“.
Apie „aukso amžiaus“ nuoskaudas
Septintojo dešimtmečio lietuviškas kinas buvo mūsų „aukso amžiumi“. Tuomet buvo sukurti garsiausi, nors ir labai prieštaringai ideologiškai šiandien vertinami, filmai. Daugelis jų susiję su J. Griciaus kamera, operatoriaus braižu, jo mėgstamos nespalvotos juostos galimybių ieškojimais.
„Paskutinės atostogų dienos“ filmavimuose dalyvavo ir Vytautas Žalakevičius. Jis buvo filmo meno vadovas. Bet jis daugiausia rašė. Ką rašė – mes nežinojome. V. Žalakevičius nebuvo linkęs atskleisti savo planų. Tik vėliau sužinojome, kad jis rašė „Terorą“. Taip vadinosi scenarijus ir – filmavimo metu – filmas „Niekas nenorėjo mirti“. Jis pakvietė mane filmuoti tą filmą. O sudėtingumas ir nepatogumas buvo tame, kad tuo metu jau buvau sutaręs su Raimondu Vabalu filmuoti „Laiptus į dangų“. 
Pasitariau su juo – jis sako, eik filmuot, negi sedėsi be darbo.
R. Vabalo filmas „Laiptai į dangų“ buvo pradėtas filmuoti po „Niekas nenorėjo mirti“. J. Gricius sako, kad tai jam buvusi nelengva užduotis – filmuojamas laikotarpis tas pats, natūra panaši. Reikėjo surasti kitokius vizualius sprendimus ir J. Gricius savikritiškai sako, kad jam tas ne visuomet ir pavykdavo.
„Man atrodo, kad Raima Vabalas taip ir nukeliavo Anapilin galvodamas, kad V. Žalakevičius specialiai sutrikdė „Laiptų į dangų“ filmavimą. Žinoma, V. Žalakevičius savo filmą „prastūminėjo“. Bet kad jis specialiai būtų rašęs scenarijų apie pokarį tik tam, kad sutrukdyti R. Vabalui „pasileisti su filmu“ – aš tuo netikiu“, - svartė J. Gricius apie mūsų kinematografo senas nuoskaudas.
Technologija neturi vaizduotės
Paklaustas apie operatoriaus darbą J. Gricius nukreipia paskaityti jo knygą „Atgarsiai“, o suabejojus operatoriaus profesijos savarankiškumu energingai atkerta, kad tai – absoliučiai savarankiška profesija. Lygindamas dabartinius filmus ir jų gamybą su ankstesniais laikais, J. Gricius sako: „Mano laikais ir geri, ir blogi filmai buvo rankdarbiai. Dabar – konvejerinė produkcija. Technologijos gali viską, tik jos vaizduotės neturi“.
Savo profesinėmis žiniomis J. Gricius kelis metus dalijosi su 
Muzikos ir teatro akademijos studentais, ir džiaugiasi, kad daugelis jų liko ištikimi pasirinktai profesijai.
Nepriklausomybės metais operatorius į lietuvių kalbą išvertė penkias knygas, skirtas operatoriaus meistriškumui. Su jų rankraščiais galima susipažinti Teatro, muzikos ir kino muziejuje.
Svečiuojantis pas J. Gricių atrodo, kad kinematografas ne toks jau ir nesveikas gyvenimo būdas, kaip apie jį kalba. Bet operatorius sako, kad kinas – tikrai nesveikas dalykas.
„Didžiulę įtampą keičia visiškas atsipalaidavimas. Ir tai vyksta nuolat, kiekvieną dieną, nesvarbu, ar tu gerą kadrą nufilmavai, ar blogą. Ta įtampa nuo kokybės nepriklauso“, - sako J. Gricius. Ir priduria, kad kažkada buvo padaryti tyrimai pagal kuriuos antroje vietoje po kosmonautų nesveikiausia buo pripažinta kinematografininko profesija.
Klausiu: kas šiandien palaiko Jus, Jonai Griciau, kas verčia pavydėti Jums, sulaukusiam 80-ties, energijos ir gyvybingumo? „Aš“, - juokiasi visiems kinematografininkams puikia pažįstama, buvusi Lietuvos kino studijos filmotekos vedėja, operatoriaus žmona Dalia Griciuvienė.„Aha, - taria J. Gricius. – O dar žinote kas? Mano gyvenimas nebuvo lengvas, bet aš niekuomet neprisimindavau blogų dalykų. Prisimenu, kad štai tada-kažkada kažkas gal ir buvo negero. Bet kas – neprisimenu. O gerus prisimenu. Tai – su genais man perduota savybė“.
Parengė Rasa Paukštytė
Romo Jurgaičio ("Lietuvos rytas") nuotraukoje - Jonas Gricius. Kadrai iš filmų "Hamletas"(rež. Grigorijus Kozincevas), "Paskutinė atostogų diena" (rež. Arūnas Žebriūnas), "Niekas nenorėjo mirti"(rež. Vytautas Žalakevičius), "Laiptai į dangų"(rež. Raimondas Vabalas).
Daugiau skaitykite interviu su Jonu Griciumi: