Aktualu. Istorinė aklavietė (žurnalas "Kinas", 2008, Nr.4)

Lietuvos spaudos kioskuose rasite naują, jau 4-ąjį šįmet, „Kino“ žurnalo numerį. Tarp daugybės intriguojančių straipsnių šiame numeryje - Linos Kaminskaitės mintys apie istorinę praeitį apmąstantį lietuvišką kiną bei naują Vytauto V. Landsbergio filmą „Kai aš buvau partizanas“.  

Sovietmečiu lietuvių kinematografija, išgyvenusi poetinio kino užuomazgas, jo cenzūrą, meninę stagnaciją ir vidines gamybines suirutes, vis dėlto reflektavo skirtingus (nors ir pakankamai siaurus XIX–XX a., išimtis „Herkus Mantas“) lietuviškos praeities tarpsnius. Žinoma, toji praeitis buvo įsprausta tarp ideologinių istoriografijos varžtų, kurie kartkartėmis būdavo apeinami, praeitį interpretuojant individualiai. Šios savitos interpretacijos lipdytos atsargiai, pasitelkiant kinematografinę išmonę, nutylėjimus ir metaforas. Būtent toks ideologijos ir netolimos praeities skaudulių konfliktas matomas daugumoje sovietmečiu kurtų „ezopinių“ lietuvių kino kūrinių, aktualinančių tarpukario, karo ir pokario laikus. Paradoksalu, bet sovietinės propagandos primesta XX a. istorijos legitimacija, tarpukarį grindžianti socialine priespauda, Antrąjį pasaulinį karą – brolišku išvadavimu iš nacistinės okupacijos, pokarį – brolžudiška klasių kova, dažnai kvestionuota parodant šios kovos kainą, trėmimus bei pačios visuomenės atsakomybę už karo ir pokario patirtį. Rezistencinė kova apmąstoma režisieriaus Raimondo Vabalo filme „Laiptai į dangų“ (1966 m.), Algirdo Dausos ir Almanto Grikevičiaus „Jausmuose“ (1968 m.), o „moralinio nerimo“ konfliktai, metantys iššūkius karą ir pokarį išgyvenusiai visuomenei, klausiant „Kodėl stovėjai po medžiu, kai šalie tavęs žudė žmogų?“, matomi Vytauto Žalakevičiaus „Vienos dienos kronikoje“ (1963 m.), A. Grikevičiaus „Ave Vita!“ (1969 m.), Algimanto Puipos filme „Amžinoji šviesa“ (1987 m.). Netolima praeitis ir jos padariniai tapo leitmotyvu, pasikartojančiu ir tuometinę sovietinę dabartį vaizduojančiuose kūriniuose – stagnacinėje nūdienoje neatrastas dramaturginis konfliktas pakeistas praeityje dūlėjančiu. Tad pagrindine veiksmo ašimi tampa nesuvestos pokario kovų sąskaitos (R. Vabalo „Ties riba“, 1972 m.) ar pokario suiručių nulemtos šeimyninės dramos (Marijono Giedrio „Perskeltas dangus“, 1974 m., „Nesėtų rugių žydėjimas“, 1978 m.). Dabarties ir praeities polemika su tam tikromis išlygomis lydėjo visą sovietmečiu kurtą lietuvišką vaidybinį kiną, jis ir skiriasi nuo ideologizuotos istorinės dokumentikos bei oficiozinių istoriografinių tyrimų.

Taigi to meto vaidybinis kinas tapo savotišku istorinės sąmonės/savimonės dokumentu, paraštėse fiksavusiu neišsakytus tuometinės praeities skaudulius. Šių dienų tyrinėtojui tai savo ruožtu leidžia traktuoti vaidybinį kiną kaip istorijos šaltinį. Kinematografinė vaidybinio filmo struktūra, savo laiku (t.y. sovietmečiu) kodavusi ideologijai neapčiuopiamą žinią („Ezopo kalba“), kita vertus, perteikė ir tuometinės visuomenės pasąmoninius lūkesčius. Kitaip tariant, pagrindiniu istoriko, nagrinėjančio vaidybinį filmą, objektu tampa ne tik rekonstruota praeitis (t.y. kas ir taip yra matoma: viduramžiai, karas, pokaris ir t.t.), o tai, kas už to rekonstravimo slypi. Žinoma, kai kurie kūriniai vienprasmiškai tarnauja ideologinei propagandai (pvz., „Marytė“), išreiškia nacionalistines aspiracijas (pvz., „Vienui vieni“) ar geopolitines ambicijas (artimų kaimynų „Ugnimi ir kalaviju“) ir t.t.

Šie kontekstai verčia susitelkti ties dabartiniu lietuvių kinu ir konstatuoti akivaizdžią lietuviškų filmų apie praeitį aklavietę. Sovietmečiu vaidybiniame kine punktyriškai gvildenta „žmogaus istorijoje“ problematika nutrūksta kartu su laiku. Atrodytų, kad šie procesai natūralūs: atgavus nepriklausomybę, TV ekranus ir knygų lentynas užplūdo karo ir pokario laikus menantys atsiminimai, biografijos, ties to meto tyrinėjimais susitelkė nemažas istorikų būrys. Galų gale apie užspaustą praeitį prabilta garsiai, o išgyvenusieji įvertinami ir užjaučiami. Situacija iš esmės pasikeičia – į meninę refleksiją nustumti praeities išgyvenimai tampa esamos tikrovės išgyvenama dalimi. Kaip ir galima buvo tikėtis, netrukus pasirodė ir pirmosios pokario („Mėnulio Lietuva“, „Vilko dantų karoliai“, „Vienui vieni“) bei karo („Vilniaus getas“, „Dievų miškas“) kino rekonstrukcijos, antrinančios įsigalėjusiems istorinės savivokos modeliams. Pokaris – suasmeninta vizija ar blogųjų (bolševikai, stribai) ir gerųjų (partizanai) kova, karas – Holokausto ir konclagerių kartėlis. Čia nėra visuomenės stereotipų įveikimo, nėra kartų polemikos, nėra naujų istorijos tarpsnių apmąstymo, ką jau kalbėti apie egzistencines refleksijas. Kitaip tariant, jie nei įdomus, nei aktualūs, o tiesiog nuobodūs. Ir vis dėlto dėmesys neslopsta kiekvienąsyk išgirdus apie naują lietuvišką filmą istorine tema. Šįkart – apie Vytauto V. Landsbergio filmą „Kai aš buvau partizanas“.

Kaip ir galėjai tikėtis, jis vėl pasakoja apie pokarį. Tačiau, kitaip nei „Vienui vieni“ autorius Jonas Vaitkus, režisierius Vytautas V. Landsbergis nesitenkina vienalaike dimensija, o žvilgsnio į pokarį atspirties tašku pasirenka dabartį. Pirmieji filmo kadrai mus supažindina su nūdienos teatro aktoriumi (Gediminas Storpirštis), desperatiškai bandančiu įtikinti grimerę (Rūta Staliliūnaitė), kad jaučiasi kuo puikiausiai. Nerišlūs lemenimai kolegės neįtikina: ji žino, ką tokiais atvejais daryti, ir įsakmiai ragina kažkur važiuoti: „Bus gerai.“ Detektyvinės užuominos, tiksliai nepaaiškinant, kas, kaip ir kodėl, tęsiamos. Pradžioje išvystame kelionės tikslą – trobą, kurioje gyvena senis (Algimantas Masiulis). Čia isterikuojantis aktorius yra nuraminamas ir paruošiamas spiritistiniam seansui vienu pirštų  spragtelėjimu. Apie nelaimėlio ligos priežastis sužinome jam mintimis grįžtant į pastarųjų kelių dienų išgyvenimus. Vieną vakarą spektaklyje „Bunkeris“ partizanų vadą vaidinantis aktorius nejučia susitapatina su vaizduojama epocha – jį pradeda persekioti haliucinacijos. Praeityje jis yra dvylikametis berniukas, pokario įvykių dalyvis, siautėjančių stribų auka. Netikėtai įsibrovę į trobą niekšai bando išniekinti motiną, o tėvui mėginant ją apginti abu tėvai nužudomi. Vargšas vaikis, paslėptas po lova, mato ant grindų sustingusį tėvo kūną. Praeities intarpai nutraukiami, matome šią dramą – tėvų žūtį – išgyvenantį aktorių berniuką. Grįžtame į spiritistinį seansą, o tikėtini ir netikėtini jo atsivėrimai mus vėl perkelia į „autentišką“ berniuko gyvenimo laiką. Kažkiek laiko po tėvo kūną ropinėjusią žiurkę stebėjusį berniuką netikėtai suranda į trobą užsukusi moteris, vardu Aldona. Ištraukusi vaiką iš po lovos, ji vedasi pas save namo. Pakeliui – sunkvežimis su stūgaujančiais galvažudžiais (stribais). Aldonos vyras yra partizanas, naktimis slapta grįžtantis namo, tad itin svarbu saugotis nuo svetimų akių. Todėl prieš išeidami šeimininkai liepia globojamam vaikui niekur neiti ir laukti jų sugrįžtant. Vaikas nepaklūsta, spintoje susiranda lietuvišką ikikarinę uniformą ir išeina į mišką keršyti. Kur buvę, kur nebuvę pasirodo triukšmingieji stribai ir berniuką, žinoma, sugauna. Per tardymą išsiaiškinus, iš kur paimta uniforma, atvedama ir Aldona. Pykčio apimta, ji ima kaltinti vaiką, ir abu pasmerktieji sušaudomi. Grįžtame į dabartį – pasirodo, aktorius ne vienintelis, apsėstas praeities vizijų, Aldona – tai jo kolegė Aurelija, vaidinanti tame pačiame spektaklyje. Senis vėl mįslingai spragsi pirštais, siūlydamas aktoriui ištaisyti klaidą ir išgelbėti vaiką – vėl tardymo kambarys, tik šįsyk Aldona santūresnė, o berniukas atgailauja prašydamas jos atleidimo: moteris sušaudoma, o vaikis lieka gyvas. Na ir dar sykį spragt, spragt – grįžtame gelbėti Aldonos. Taigi praeities klaidos ištaisytos, aktorius brazgina gitara, o Aurelija kviečia jį kavos.

Filmo siužetas išties painus ir, švelniai tariant, keistas. Personažų žodžiai ir alogiški veiksmai kelia žiūrovui aibę neatsakytų klausimų, kurie veja kits kitą kaip varginanti dėlionė: kas tas senis? Iš kur grimerė viską žino? Kodėl aktorius tapatinasi su berniuku? Kodėl vaikas su moterim eina pačiu matomiausiu keliu? Kodėl spintoje „slepiama“ uniforma? Erzinantis personažų elgesio nepagrįstumas filmą daro tariamu ir neįtikėtinai butaforišku: netiki nei aktoriumi, nei seniu, nei rekonstruojama epocha, žodžiu, netiki tuo, ką matai ekrane. Na, vis dėlto vienu aspektu filmas įtikina – praėjusio amžiaus 9-ojo dešimtmečio lietuviškų TV spektaklių ir daugiaserijinių filmų saviveiklinė kinematografinė maniera išmokta.

Vis dėlto ką šiuo tariamu kino filmu režisierius norėjo mums pasakyti? Pradžioje pasirodanti analitinės psichologijos tėvo Carlo Gustavo Jungo citata autorių bei žiūrovą tarsi įpareigoja atsakymų į dabartyje kylančius klausimus ieškoti praeityje. Taip pagrindžiama dvilaikė dimensija ir pradedama kolektyvinė praeities atgaila. Vytautui V. Landsbergiui pokario istorijos įvykiai – nenuginčijama esamos tikrovės dalis, jų padariniai juntami ir šiuolaikinėje visuomenėje. Aktoriaus ir vaiko susitapatinimas suteikia dialogo tarp dabarties ir praeities galimybę. O neįtikėtina intervencija į praeitį, pakeičiant jos veikėjų likimus, tampa būtina sąlyga dabarties bėdoms išspręsti: aktoriai atranda ramybę ir susitaikymą tuomet, kai išgelbėjami pasmerktieji (berniukas ir Aldona). Negana to, filme persvarstomi galimi pokario istorijos scenarijai. Tų pačių scenų, tik su kitokia įvykių eiga, supriešinimas – pirmojoje tardymo scenoje vaikas išdavikas („Tu išdavikas!“), antrojoje tardymo scenoje vaikas ne išdavikas – jam atleidžiama („Neverk, tu ne išdavikas – tai karas“), viso to galėjo ir nebūti (vaikas neužsivelka jį ir Aldoną pražudžiusios uniformos), – bando įteigti mintį, kad atsisakius kaltininkų ir išdavikų paieškos mūsų gyvenimai prašviesėtų. Jie prašviesėtų, jeigu išvis nebūtų padaryta neapdairių klaidų. Tokia loginė seka kelia ir kitus mintyse kirbančius klausimus: ar partizaninis karas – irgi neapdairi klaida? O mūsų šiuolaikinės visuomenės bėdos – natūralus jo padarinys?

Vytautas V. Landsbergis ėmėsi išties pavojingos temos, lengvai paklūstančios visuomenės stereotipams,  kuriuos gaivina suasmeninti istorinės epochos išgyvenimai. Perimant, antrinant ir susitapatinant su kolektyvinės atminties modeliais, jokia naujų atsakymų paieška negalima. Režisierius besąlygiškai priima priešų ir didvyrių dichotomiją, nukrypdamas į tariamos tikrovės ir tariamos praeities persvarstymus, uždarydamas juos senio troboje. Nepaisant pokario istorijos įaktualinimo deklaracijų, ji filme lieka užkonservuota ir nuolat į šalį genama pasąmonine blogo sapno vizija.  

Filmo "Kai aš buvau partizanas" kadre - aktoriai Rūta Staliliūnaitė ir Algimantas Masiulis.