Rašytojas, kinotyrininkas Laimonas Tapinas: visas knygas parašiau parkeriu

“Iš dešimties mano parašytų knygų, septynios – apie kultūros, meno žmones. Rašiau apie juos ne tik dėl jų kūrybos, o dar ir dėl to, kad talentingi menininkai – tai beveik taisyklė – yra spalvingos, įvairiapusės asmenybės“, - sako Laimonas Tapinas.

 

Garsaus eseisto, kino teoretiko, publicisto knyga apie režisierių Vytautą Žalakevičių „Laiškanešys, pasiklydęs dykumoje“ bus pristatyta vasario 23 d. 17.30 val. Vilniaus Rotušėje. Vargu ar įmanoma šiandien pasiūlyti įdomesnius už šią knygą skaitinius žmogui, besidominčiam lietuviško kino istorija ir jos dalyviais.

 

Šia proga pasikalbėjome su Laimonu Tapinu - ir apie naujos knygos herojų V. Žalakevičių, ir apie pačio rašytojo kūrybos ir gyvenimo „kiną“.

 

-- Knygos idėja gimė gana seniai ir buvo, atrodo, inspiruota judviejų pažinties...

 

-- Man teko nemažai bendrauti su V. Žalakevičiumi ir Lietuvoje, ir Kryme, kur jis filmavo filmą „Tas saldus žodis – laisvė“. Svarbiausiu postūmiu tapo apsilankymas ligoninėje pas režisierių ir jam prisipažinus, jog visą gyvenimą kankinęs save ir kitus jis taip ir nepadarė to, ką galėjo, norėjo ir privalėjo padaryti.

 

Šis atsakymas buvo ypač skaudus prisipažinimas tarp mudviejų pajuokavimų lengvus ir sunkius klausimus. V.Žalakevičius sakėsi sveriąs tik 53 kilogramus ir jam reikia uždavinėti lengvesnius klausimus, o ne klausinėti apie kūrybos esmę   

 

-- Vienas iš neatsakytų klausimų apie V. Žalakevičiaus reikšmę Lietuvos kinui yra klausimas apie jo mokinius ir apie tai, kodėl gi jis visgi neturėjo savęs vertų pasekėjų? O tie, kuriuos formaliai lyg ir galima vadinti V. Žalakevičiaus mokiniais, susiformavo veikiau jam priešgyniaudami, o ne sekdami mokytojo pėdomis - kaip Algimantas Puipa. Ką apie tai manote?

 

-- Taip, mokinių jis neturėjo. Gal dėl to, kad, kaip sakė V. Žalakevičiaus duktė Anastasija, jis norėjo viską kontroliuoti pats, net smulkmenas. Yra toks juodas humoras - „ Skrodžiant lavoną, pastarasis neišlaikė ir pabėgo“. Čia ir bus „tas atvejis“. Koks bebūtų mokinys, jis turi savo matymą, idėjas, savąjį „aš“. O V. Žalakevičius norėjo, kad tos idėjos sutaptų su jo.

 

Bet mane net labiau stebina kitas dalykas. Daug kas sakė, kad V. Žalakevičius nėra niekam gero padaręs, jei jam pačiam tai nebūdavo naudinga. Tai neteisybė.

 

Ir filmus paskatino kurti, ir savo scenarijus atiduodavo.„Arkliavagio dukterį“ A. Puipai per jėgą kurti įgrūdo. Pats sėdėdamas be darbo, pasikvietė du dokumentininkus Almantą Grikevičių ir Algirdą Dausą ir atidavė puikų filmo „Jausmai“ scenarijų.

 

Ir tuo pat metu, dirbdamas filmų meno vadovu, jis karpė ir metė į šiukšlių dėžę kitų režisierių nufilmuotą medžiagą. Karpo, darko, pavyzdžiui, „Moterį ir keturis jos vyrus“, o pats dejuoja: „kaip sunku naikinti talentingą medžiagą“. Medžiaga nors ir talentinga, bet jis ją kitaip įsivaizdavo. Taigi, skrodžiamieji neišlaikydavo ir pabėgdavo.

 

-- Nežiūrint to, mažai kas ginčysis – A. Puipos „Moteris ir keturi jos vyrai“ yra vienas geriausių lietuviškų filmų. Gal ir nebūtų tokiu, jei dalis talentingos medžiagos nebūtų atsidūrusi šiukšliadėžėje?

 

-- Man irgi tokia mintis ne kartą kilo. V. Žalakevičius puikiai išmanė kino dramaturgiją ir jeigu matė kažkokius ištęstus gabalus, metė juos negailestingai, iš to tik nauda filmui. Nors pačiam autoriui kažin ar taip tuo metu atrodė.

 

-- Nepriklausomybės aušroje girdėdavosi žiauroki balsai:„išgelbėkit lietuvišką kiną nuo Žalakevičiaus“...

 

-- Net ir artimi jo bendradarbiai, kurios jis ne tik šokdino, bet ir kuriems padėjo, sakė: „nebenorim tarnauti raitojoje Žalakevičiaus armijoje, kuriam savo susivienijimą, dirbam patys“.       

 

Man ir šiandien atrodo, kad dar turi praeiti laiko, kad suprastumėme, ko netekome. Nepaisant visų V. Žalakevičiaus intrigų, jo neigiamų savybių, kitos tokios ryškios asmenybės mes kine neturime.

 

-- Laimonai, prašome prisipažinti, kodėl palikote kino kritiką?

 

-- Svarbi aplinkybė buvo ta, jog pajutau, kad knygų rašymas yra didelis malonumas. Net jeigu jas rašai rūsyje, kur trūksta oro. Tai dalykas, kurį gali palikti vaikams, anūkams.

 

Kita priežastis yra ta, kad gal 1988-aisiais supratau, kad mano kino kritikavimas yra tuščiai prabėgę metai. Jie niekam neturėjo įtakos, atgarsio. Mūsų režisieriai taip gerai galvoja apie savo filmus, kad ant jų galvų gali kuolą tąšyti – nepadės. O visuomenei buvo reikalingos ne recenzijos ar analitiniai straipsniai, bet anotacijos, kurios padėtų susigaudyti ją užplūdusioje vaizdajuosčių jūroje.

 

Prisimenu, kad vienintelis mano rašinys sukėlė šiokį tokį šurmulį. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje žurnalas „Jaunimo gretos“ išspausdino mano straipsnį apie indų kiną. Redakcijos darbuotojai pakvietė mane užeiti ir atvilko du maišus skaitytojų laiškų. Jie buvo pilni prakeiksmų. Švelniausiai išsireiškė viena ponia. Ji rašė: „Draugas Tapinai, jeigu jums atidarius duris, kas nors užpils ant galvos kibirą verdančio vandens, žinokite – tai aš“. Ponia teigė supratusi, kad esu niekad nieko nemylėjęs žmogus, jei taip ciniškai rašau apie tokius gražius jausmus sukeliančius filmus.

 

Tai štai – jokio noro daugiau rašyti apie indų filmus neturėjau, nes tai buvo pavojinga gyvybei. Užsiėmiau kitais darbais.

 

-- Ar domitės šiandienos lietuvišku kinu?

 

--Nuo jo mane nutolino insultas. Retai, bet pasižiūriu filmus režisierių, kurie mane išties domina – Algimanto Puipos ar Šarūno Barto.

 

-- Prasitarsite apie savo kūrybinius planus?

 

-- Netrukus išeis pokalbių su prancūzų kino aktoriumi Gerard‘u Depardieu knyga, kurią išverčiau iš prancūzų kalbos. Mano nuomone, tai labai įdomi knyga, kurią verta paskaityti kiekvienam jaunam aktoriui ir ne tik aktoriui. Su bauginančiu atvirumu G. Depardieu kalba apie darbą su kolegomis, asmeninį gyvenimą.

 

Dar į knygrišyklą nunešiau vieną užsakomąją knygą. Ją užsakė mano anūkė, kai jai buvo ketveri. Ji sutikdavo atkeliauti pas mus tik man pažadėjus, kad paseksiu tris pasakas. Gana greitai išpasakojau visas man žinomas pasakas, pradėjau kurti pats, netrukus išsekau. Teko pasakoti savo šeimos istorijas. Anūkė pasakė, kad jai įdomu, bet kai užaugs – nebeprisimins, ar aš negalintis tų istorijų užrašyti. Sėdau ir parašiau 250 puslapių atsitikimų iš giminės istorijos.

 

Anūkai ją iliustravo ir žada net pardavinėti artimiesiems.

 

O apie rimtus planus nekalbėsiu sekdamas Jurgiu Baltrušaičiu, kuris vis grasinosi, kad parašys teatrui misteriją, bet taip ir neparašė. Matyt, tame prietare, kad tai, apie ką kalbama, dažnai nėra realizuojama, visgi yra tiesos.

 

Be to, žinote, nelengva surasti leidyklą, kuri išleis knygą. O parašyti – lengva. Reikia turėti popieriaus ir rašiklį.

 

-- Dar gal kompiuterį?

 

-- O taip, jį palyginti neseniai įsigijau. Dėl to kalta Rašytojų sąjunga, „išboginusi“ mane į Švediją, Gotlando salą rašyti knygos apie Jurgį Baltrušaitį („Imk, klajokli, žibintą vilties“, 2000). Būčiau likęs be kompiuterio, jeigu ne ta ragana, puikioji Gotlando rašytojų ir vertėjų namų direktorė. Vieną dieną kambaryje ji pamatė šūsnis rankraščių ir mane, rašantį parkeriu. Abstulbo, negalėjo patikėti, kad rašau ne kompiuteriu. Bandžiau jai aiškinti, kad taip rašydamas matau tekstą, jaučiu frazę. Jai buvo nė motais. Kitą dieną į mano kambarį ji atvedė rašytojų vakariečių ekskursiją – parodyti laukinį žmogų, rašantį parkeriu. To jau man buvo per daug. Atvykęs į Vilnių nusipirkau kompiuterį. Bet naudoju jį tik informacijai, ir šiandien rašau parkeriu.  

 

Tokia tad istorija iš Gotlando, tos Dievų žemės, kuri visada mane traukė lyg mano neakivaizdi gimtinė.

 

-- Su kuo susiję tokie jausmai Gotlandui?

 

-- Turėjau ten gimti. 1944 metais artėjo rusai. Į gimtąją Palangą plūstelėjo turtuoliai ir ministeriai iš Kauno ir kitų miestų, nes žinojo, kad tarybų valdžia juos arba su žemėmis sulygins, arba ištrems į Sibirą. Palangos žvejų jie prašydavo perkelti valtimis į Švediją, per Vokietiją bėgti buvo jau pavojinga. Ir mūsų namuose atsirado trys turtuoliai, pasiūlę tėvui, kuris turėjo motorinę valtį, pinigų už pergabenimą. Tėvas buvo konservatyvus ir sakė: „čia gimiau, čia ir mirsiu“. Tada jie pradėjo įkalbinėti manimi nėščią mamą, gąsdindami niūria ateitimi. Mama buvo sukalbamesnė. Tėvai su keleiviais išplaukė. Likus pusdieniui iki Gotlando salos, mama pradėjo gimdyti ir liepė plaukti atgal. Keleiviai priešinosi, bet tėvas buvo stiprus vyras. Mes grįžome į Palangos pliažą, kur aš ir išlindau į šį pasaulį. Pusdienio pritrūko, kad mes nebūtume čia su jumis sėdėję ir kalbėję. Nežinau, ar ši istorija tiksli – ją man pasakojo kelios kartos. Bet įtikinama – tokių ir dar didesnių dramų pajūryje tais laikais būdavo gana daug. Tiesiog filmas „Jausmai“, ar ne?

 

-- Ačiū už pokalbį.

 

Kalbėjosi Rasa Paukštytė