Po premjeros. Sklandus šokis be pauzių ir partnerio

Pirmuose kadruose nuskambančiu pokalbiu Agnė Marcinkevičiūtė atveria tokias erdves, kad ne tik meta stiprią intrigos kilpą žiūrovams, bet, regis, net pati išsigąsta atsiveriančių  temų. „Norėjau pasiteirauti, kaip jūs laikotės“, – galbūt pirmą kartą žurnalistė paskambina telefonu Jurgai Ivanauskaitei, ir iš anapus ragelio nuskamba tiesus ir atviras „Prastai“. Įspūdis, lyg būtų pažeistas etiketas. Bet kam Jurgai apsimetinėti, jei ir taip pusė Lietuvos žino, kad ji miršta. Ar reikėtų jai imtis taisyti klaidą ir pagal etiketą atsakyti „Gerai“? Ne, ji beveik nemandagiai pokalbio požiūriu drebia „Gydytojai sako, kad tai mėnesio klausimas“. Į kokią padėtį ji pastato besiteiraujančiąją – ne jos reikalas. Ko klausei – tą gavai, o jei norėjai apsimesti motina Terese – juo labiau.

Bet pati Agnė Marcinkevičiūtė po tokios intrigos nuleidžia įtampą ir toną, pereidama iš galimo šios situacijos tyrimo ir rašytojos psichologinio portreto į TV laidų lygio drenažą. Pradeda nuo gimimo, vaikystės nuotraukų, mamos ir netikros sesers, tapusios tikra,  atsiminimų. Viskas teisinga ir taisyklinga, taktiška ir įdomu. Filmas liuoksi lengvai per mokinės, studentės, nepritapusios dailininkės, pagaliau rašytojos gyvenimo slenksčius, ir regis, įgauną visuminę harmoniją skambant palengvintai bitlų „Imagine“ aranžuotei: gražu, melodinga, viskas čia dera ir lengvai, be įtampos žiūrisi. Rekonstruojamas gyvenimą iš daugybės archyvinių kadrų, TV laidų, nuotraukų, draugų ir pažįstamų atsiminimų. Ir, tiesą sakant, tai skamba unisonu su pačios rašytojos knygų stiliumi: geras ir lengvai skaitomas popsas, kurio, kaip nepraėjusio kulto liudininkais, gali tapti šiokią dieną pilna „Skalvijos“ salė. Rašytojos gyvenimo turinys čia idealiai klojasi ant knygų turinio: pažintis su undergroundu ir „Mėnulio vaikai“, Paberžė bei tėvas Stanislovas ir „Ragana ir lietus“, Indija ir „Agnijos magija“ bei knygos apie Tibetą, susitikimai su garsiais žmonėmis ir „Švelnūs tardymai“ – iki pat skaudžios pabaigos ir per ją-po jos pasirodžiusių „Viršvalandžių“. Net režisierei visa tai suvaldyti, regis, nėra sunku, nes patys pašnekovai lengvai lenda į kadrą – Atsuktuvas, Mamontovas, Kaušpėdas, Ibelhauptaitė, „Tyto alba“. Savotiški 30-50-mečių gyvenimo tarpsnių ženklai, todėl net rašyti galima be vardų, pavardės jau tapo ikonomis. Filmas prisipildo pasakojimų, genančių vienas kitą ir net per montažą  pasišnekančių vienas su kitu, lyg per prisiminimų vakarėlį, Atgimimo epochos kadrai vėl prikelia anuos jausmus, o kai informacijos pernelyg daug – režisierė vis tiek beveik neleidžia atsikvėpti ir įterpia dykumą su šokėja (Birutė Mar) ir Jūratės Vilūnaitės skaitomas eiles. Filmas sodrus visko – nuolatinės muzikos, informacijos ir vaizdų. Ir nors tempas neskubrus, atsikvėpti nėra kada.

Iš tiesų, kaip ir pirmas pokalbis, čia visgi per temas prašuoliuojama. T.y. žiūrovai genami prašuoliuoti. Finale lieka tas pat, kas ir po TV laidų – beveik nieko, išskyrus faktą, kad matei. O užkliūti yra už ko, ir kelti klausimus bei ieškoti atsakymų, ne pateikiamų tegul ir iš artimiausių Jurgai žmonių, o savų – verta ir įdomu. Nes čia atsakyti klausimai naikina patys save ir veda į užmarštį, neatsakyti nors kiek paaugina mintis ir atmintį. Štai tam ir reikėjo palikti erdvės, kurios, spėju, Agnė Marcinkevičiūtė išsigando kaip trafaretinės TV užsklandos su gamtos vaizdais – todėl dar ir į juos įdėjo mistišką šokėją ir eilių ar romanų ištraukas. Ir vėl viskas nuslinko užmarštin ar tiesiog neleido pačiam suvirškinti ir susimąstyti: ar iš tiesų rašytoja prieš mirtį pasirinko katalikybę išjautusi ją visa savo esme? O gal iš baimės? Ar tai buvo dar vienas jos šuolis į šoną? Kodėl iš Indijos ar Tibeto sugrįžusi į Lietuvą užuot tylėjusi pagarbioje meditacijoje ji buvo ant kiekvieno blizgaus žurnalo viršelio ir interviu liejosi kaip iš gausybės rago (ją nunešti analogiškai galėjo tik budistas Paulius Normantas)? Kiek jos gyvenimo finalas buyvo jos ir kiek –  surežisuotas leidėjų, spaudos, medios? Ar Tibetas išties yra toks gražus ir ramus kaip Nidos kopos, ar tai – mūsų susiformuota kičinė „rojaus“ išraiška? (Asmeninė digresija: prisimena filmas „Kekeksilis: kalnų patrulis“, po kurio nustebęs paklausiau jos – ten iš tiesų tokia atšiauri gamta? Taip, Jurga atsakė, ten to turistinio egzotiškojo grožio nė lašo.) Pagaliau koks kičo ir gero romano santykis jos kūryboje? Kiek natūrali ir kiek sąmoninga buvo jos skrybėliuota ir spalvinga poza keliauti per įvairius žemynus ir personas – nuo Oscaro Wilde‘o iki Dalai Lamos, nuo Atgimimo iki bomondo? Kur čia buvo (ar buvo?) klystkelių ir kas vyko netyčia?

Tie klausimai vis iššokdavo sulig nauju kadru ir posūkiu rašytojos gyvenime. Vienas pernelyg neakcentuotas pabandymas atsakyti, net banaliai froidistinis, visgi  atskleidė naujas erdves: tėvo stoka ją pasmerkė tokiam blaškymuisi, mąsto  jos sesuo ir Vanda Juknaitė. O to nerimo buvo nuolatos. Amžinai šalia kažko (ne kažko šiaip, o tų visuomeninio gyvenimo įvykių ir tų jo ikonų), amžinai stebėtoja, amžinai vėl naujoje rolėje-gyvenimo tarpsnyje, bet keistai visada ne pagrindinė. Net nepagrindinė kai būdavo pagrindinė. Net literatūroje – ne, Nacionalinė premija atėjo tradiciškai, komisijai žinant, kad Jurga serga. Štai kur tragedija ir erdvė mąstymo tylai. Bet filmas harmoningai šuoliuoja toliau, taip ir nesugrįždamas prie pirmais kadrais užmesto laso: kaip elgtis, kai tau į mandagų klausimą atsakoma „Prastai“? Kai po to sekusi supratimo, bet ir sumišimo tyla primena tą nejaukų pavasarį, kai mūsų žiniasklaida pirmąkart mūsų istorijoje drauge su artimaisiais marino rašytoją, kai apie jos būklę buvo kalbama bet kokiame vakarėlyje, ir tai idealiai sutapo su jos „Miegančių drugelių tvirtovėje“ aprašytu ir mūsų anksčiau patirtu popiežiaus marinimu pasaulio akyse. Kiek čia vietos užima pozos, etiketai ir tikri jausmai? Bet filmas baigiamas chrestomatiniu kadru iš TV laidos su besišypsančia balkone rašytoja. Ir vėl – kiek čia tas kūrėjų etiketas gelbsti ir kam jis apskritai? Vilčiai, kad hepiendas nesibaigs niekada? Ar tiesiog – ikonos reikalingos visada, mišios turi baigtis pakylėjimu?

Bet iškilę ir neatsakyti klausimai suponuoja kitą filmą. O filmas „Šokis dykumoje“ yra geras kaip geras bet koks susumavimas. Šiuo atveju – intonaciškai adekvatus kūrybai, primenantis, gražiai sudėliojantis atkarpas į vientisą ir gal vos per taisyklingą liniją. Ir blogas gal tik vienu aspektu – kad atėmė iš žiūrovo teisė dalyvauti jau sukurto filmo kūrime. O juk kiekvienas mūsų egoistas, norintis prie to prisidėti,– kaip aibės tų, kurie vėliau sakė „Aš taip pat pažinojau Jurgą“. Bet gal ir tai – iš apgailėjimo, kad nepažinai, o norisi pažinti.