Nuomone į nuomonę. Ką daryti, arba “…gervės” suvienija

Dievaži, kritika yra gerai. Aštri kritika – dar geriau. Į kritiką – idealiame gyvenimo variante - reikia reaguoti, daryti išvadas, taisyti klaidas. Po to, kai praeina apmaudas, pyktis ar kiti neišvengiami kritikuojamojo jausmai.

Bet kokias išvadas gali pasidaryti „Sidabrinių gervių 2010“ apdovanojimų rengėjai „UZI group“ iš Vaikų gynimo dieną „delfyje“ paskelbto Arno Paukštės straipsnio, ginančio tautą nuo „Sidabrinių gervių“ apdovanojimų?

Tapo aišku, kad jie turi pasakyti televizijos operatoriams, kad kitąkart kamera į Gabiją Ryškuvienę turi būti nukreipta ne penkis, o tris kartus? Tik kodėl gražią moterį daug kartų rodyti nesveika, nesupratau.

O gal vietoj profesinės meistrystės nominacijos reiktų įsteigti atskiras nominacijas prodiuseriams, garso dizaineriams, švietėjiškų projektų sumanytojams, gripams, fokuspuleriams, „kastingo“ specialistams, 1-am režisieriaus asistentui, 2-am režisieriaus asistentui, montažininkui, kino technikos specialistui ir t.t. pagal profesinius įsipareigojimus bendroje lietuviško kino erdvėje?

Reiktų suvokti, kad kitaip, kaip nominacijomis būtent už meistrystę dėmesio į už kadro esančius žmones nelabai ir yra būdų atkreipti dėmesį apdovanojimuose. Neskirti jiems dėmesio – irgi ne tinkamiausias sprendimas.

Žinoma, šios nominacijos koncepcija gal labiausiai iš visų diskutuotina ir kiekviena komisija pasirenka iš esamo laiko kino peizažo nominuoti žmones, kurių darbai ryškiai įtakoja esamą kino kultūrą. Pernai dirbusi komisija nominavo Rasą Miškinytę, garso dizainerį Artūrą Pugačiauską, dailininkę Jurgitą Gerdvilaitę. Šįmet manėme, kad svarbūs garso dizainerio Jono Maksvyčio, „Skalvijos“ komandos edukaciniai, „Zero 2“ prodiuserės Astos Liukaitytės darbai. Būtų buvusi kita komisija, ji būtų gal kitus savo sričių specialistus išskyrusi.

Visa bėdelė, kad daugeliui vis dar sunku suvokti, kad normalioje šalyje nominacija yra darbo įvertinimas, o prizo įteikimas vienam iš nominantų nėra kitų dviejų nominuotųjų nuvertinimas. Pasirodo, tai reikia paaiškinti. Vienas kūrėjas per vakarėlį man įrodinėjo, kad čia prieš jo filmą visi nusiteikę, o ne prieš tą nominuotą, bet neapdovanotą jo filme dirbusį žmogų. Rimtu veidu. Ne laikas atsikvošėti?     

Gal reikia laureatams parašyti kalbas, kad jos būtų suprantamos tiems, kas net akies krašteliu nematė jokio lietuviško filmo? Antraip, sunku suvokti, kaip galima nesuvokti apie ką kalbėjo Jonas Banys, sakydamas, kad filmas, kuriame „keikiamasi ir kuriame rodomi papai“ iš valstybės negavo nė cento, bet sumokėjo mokesčius, o vadinasi gali būti naudingas. Ne dėl „papų“, bet dėl mokesčių. Taip, humoras toks ... šiaip sau, sunkiasvoris. Apie pinigus ir kas kam ko nedavė atsiimant bet kokį apdovanojimą kalbėti yra nelabai aukštas lygis. Pilna kitų vietų apie tai papostringauti. Bet tam, kas matė „Zero 2“ ir žino apie jo lankomumą kino ekranuose, monologas buvo kuo puikiausiai suprantamas. Tik ar aukštas lygis rašinio autoriaus, kuriam per petį tapšnoja šimtas komentatorių (nedrįstančių savo pavardžių ir vardų parašyti), bet kokį žmogų išvadinti Ponu Nuliu – irgi labai abejoju. Suprantu ne tik, atseit, sinefilišką alegoriją su ‚Ponu Pimpiu“, kurio autorius Banys, bet ir tai, kad kuo chamiškiau parašysi, tuo garsiau dalis mūsų kino žmonių plos.

Matyt, esu visiškai sugadintas žmogus, nes Banio kalboje nustebau išgirdusi ne apie „papus“, o apie poetinio lietuviško kino padangę. Kur jis tą padangę rado? Pora filmų, dar menančių šio kino tradicijas, vargu ar taip vadintini.  

Neslėpsiu – abstulbino ir prajuokino Arno Paukštės nerūpestingas abzacas apie kino istoriją ir apdovanojimus, kaip jos falsifikatą. Pirmą kartą girdžiu, kad kino istorijos raidai ir formavimuisi tokią didžiulę reikšmę turi apdovanojimai. Gal čia kokia nauja istorinio požiūrio į kinematografą metodologija? Apšvieskite, prašom.  Būna, žinoma, kad vieno ar kito filmo pabrėžimas, išskyrimas iš kitų traktuojamas, kaip postūmis pradėti dominuoti vienai ar kitai krypčiai. Kai kurie šiuolaikinio kino apžvalgininkai sako, kad jei Kanų festivalio „Auksinė palmės šakelė“ būtų atitekusi ne Q.Tarantino „Bulvariniam skaitalui“, o K. Kieslowskio filmui „Raudona“ nūdienos kinas būtų kitoks. Bet tai tik svarstymai, ir tai apie ypač retus, apie esminius įvykius pasaulinio kino apdovanojimuose. Bet jau tikrai ne bendras istorijos traktavimo metodas. Va, Bergmanas jokio apdovanojimo Kanuose daugelį metų nebuvo gavęs – kaip tai įtakojo kino istoriją? Niekaip. Kol gyva būsiu neatleisiu Berlyno kino festivalio žiuri už tai, kad ji neskyrė jokio apdovanojimo Spike‘o Lee filmui „25 valanda“. Betgi kaip tai gali įtakoti JAV nepriklausomo kino įstoriją – nesuprantama. Taigi apdovanojimai – ne trintukas.

O čia ... „Sidabrinės gervės“.  Ačiū ačiū, nereikia taip mūsų sureikšminti. Ir tuo pačiu vienu ypu žeminti 15 apdovanotų žmonių ir trigubai tiek nominuotų, kaip nevertų patekti į „apdovanojimų istoriją“. Reikia visai nieko nežinoti apie dabartinį lietuvišką kiną, kad sakyti, jog visi sukurti filmai ten ir pateko.

Bet tūlam žiūrovui, kokiu prisitato „delfio“ nuomonės autorius, kinas apskritai, matyt, tėra vaidybinis ir trunkantis ne trumpiau, kaip pusantros valandos. Informuoju Arną: filmai būna labai įvairios trukmės – pasitaiko vos kelių minučių kūrinių, įsivaizduokit - kai kurie reikalauja pusvalandžio dėmesio, būna net 50 min. trunka. Taip įvairiai trunkantys filmai būna: vaidybinai, dokumentiniai, animaciniai, eksperimentiniai, derinantys tarpusavyje įvairias raiškas. Tikiu, Arnai, kad jums tai naujiena, ir jaučiuosi labai stipriai prisidėjusi prie kino švietimo. Filmų Lietuvoje pakankamai, kad kartą per metus būtų galima surengti apdovanojimus. Ne visose, tiesa, nominacijose, bet visgi daugumoje.

Dalykas, kuris visuomet reikia ar nereikia po bet kokių apdovanojimų yra kuluaruose kvestionuojamas, kritikuojamas, piktina – tai konkretūs komisijų sprendimai. Jie visada blogi. Rimtai. Nes tokios žaidimo taisyklės. Trumpam laikui visi be išimčių kūrėjai, teikiantys filmus apdovanojimams, yra darbo bitės, talentingesni už talentingiausius, šventesni už Popiežių. Komisijų nariai tam pačiam laikui tampa aklais, nieko kine ir apdovanojimuose nesuprantančiais, kupinais asmeniškumų personažais. Paskui susirenka kita komisija ir praėjusios komisijos nariai, kaip visi normalūs žmonės, keiksnoja veikiančios komisijos nominacijas ir galutinį verdiktą. Taip sukasi pasaulis.

Bet veltui stengiausi surasti minimame rašinyje šią svarbiausią apdovanojimų turinio dalies kritiką, mat tam, kad ne šiaip spjaudytis bendrybėmis, o argumentuotai pasakyti, kodėl neįtinka vienas ar kitas sprendimas, reikia viso labo būti mačius visus filmus. Tiek nedaug, ar ne?

Lengviau šmaikštauti atžvilgiu tų, prie kurių visi kabinėjasi: paminėjai, kaip ją...Miją (ar Mia?) - iš anksto žinai, kad „nurausi“ plojimus. Agnė Šemberienė „pijarinasi“? O kas gali uždrausti jai  dainuoti savo pačios renginyje. Rolandas Skaisgirys, kaip „...gervių“ sumanytojas, irgi galėjo posmą užtraukti. Dabar apskritai – kas nori, tas ir dainuoja. Nepastebėjot? Negi taip sunku į viską pažiūrėti su humoru, taigi ne Davoso forumas vyko. Prie ko čia etika?

Etikos ir jos nebuvimo reikia ieškoti visai kitur. Teisingiau – net ieškoti nereikia. Tose vietose, kur ji privalėjo būti, deja, žiojėja skylės.

Todėl labai trumpai ir apie tai. Jeigu apdovanojimai vyktų pirmą kartą, būtų logiška pastabas išsakyti kuluaruose. Bet „...gervės“ buvo įteiktos jau trečią kartą, todėl laikas išgirsti organizatoriams ir rengėjams tas smulkmenas, kuriose „slypi velnias“, paprasčiau tariant, kino  ir jo viešo pristatymo specifikos nesuvokimas.

Pirma. Nebuvo surastas balansas publikos margumyne - viešosios erdvės asų ir vakarėlių liūtų pilna,  lietuviško kino pasaulio žmonių – labai nedaug. Visgi sudarinėjant sąrašus į kviestinį vakarą būtina paisyti jo temos. Tiesiog pakviesti kino žmones. Vakaras vyksta todėl, kad jie yra, o ne jie yra todėl, kad vakaras vyksta.

Antra. Negi taip sunku pristatant režisierius, operatorius, scenaristus, kitus kino profesionalus – juos parodyti ekrane. Vakaro vedėja aktorė Gražina Balandytė taip pat nusipelnė būti pagerbta ištraukomis iš filmų, jeigu jau pakviesta šiam vaidmeniui. Prasmingiau būtų ištrauką iš „Laiptų į dangų“ parodyti, nei vėl dainuoti. Kino gi vakaras.

Trečia. Kodėl niekas nepaaiškino politikui ir verslininkui Ramūnui Karbauskiui, kad jis ant scenos atrodys,  švelniai tariant, ne iš tos operos. Na, filmo rėmėjas, na, scenarijaus konsultantas. Jeigu visi rėmėjai ir konsultantai liptų ant scenos, tai iš jos dabartinis ir buvęs kultūros ministrai tą vakarą nebūtų išlipę. Juk visgi dauguma filmų remti Kultūros ministerijos. Tai tikrai neetiška, jau vien todėl, kad vakare dalyvavo ir Adelei - Mijai  „tu tokia jau lietuvaitė“ dainavo puikus aktorius, nepamirštamas Dičius - Sigitas Jakubauskas, vaidinantis apdovanotame seriale „Naisių vasara“. Vietoj aktoriaus scenoje pamatėme rėmėją, kuriems yra paprastai padėkojama žodžiu. Kiaulystė, garbės žodis.

Ketvirta. Reiktų pristatyti tuos, kurie atsiima prizus. O svarbiausia, atsižvelgti į tai, kad renginys bus transliuojamas per televiziją, vadinasi, užrašai ant rodomų filmų ištraukų turi būti sutvarkyti nepriekaištingai. Visi nominuoti filmai turi autorius – tai ne "Pergalės“ fabriko saldainiai. Skelbiami ir rodomi ištraukose vien tik filmų pavadinimai be autorių, be už darbą juose nominuotų žmonių vardų  atrodė tikrai neprofesionaliai, klaikiai.

Penkta. Visgi prieš duodant vedėjui tekstą reiktų dešimt kartų patikrinti nominantų pavardes. Na, ne Algis Vėževičius sukūrė „Laisvo kritimo“ muziką, o šio filmo režisierius Rokas Eltermanas. Apie tai visur buvo paskelbta. Sunku nurašyti?

Ypač apmaudu jau vien dėl to, kad būtent R. Eltermano žavingas paaugliškas gabalas „Aš nežinau, ko man reik, bet aš žinau, ko man nereik“ kuo puikiausiai galėtų tapti visų nepatenkintųjų ir nuskriaustųjų kino apdovanojimuose himnu. Gal jį kas nors kitais metais galėtų scenoje padainuot? Pavydžiui,...

Užteks. Mudu su kolektyvinės pasąmonės reiškėju Arnu Paukšte, manau, nemažai nuveikėme, kad be amžino kino žmonių priešo kultūros ministerijos, bent trumpam atsirastų dar vienas – „...gervės“ apdovanojimai. Mus suvienija tik priešai, ar ne, „kolegos“?

Rasa Paukštytė,

kino kritikė,

„...gervių 2010“ komisijos narė