Nerimas liepsnoja ryškiai

Senoje plonytėje brošiūroje skaitau apie Almanto Grikevičiaus “neeilinę meninę natūrą, retą savarankiškumą, išlavėjusį skonį, nepaprastą godumą gyvenimo bei meno reiškiniams“ – šitokias charakteristikas vardijo kino kritikas Saulius Macaitis, rašydamas apie savo bendramokslį režisierių galbūt kokiais 1981 metais, iškart po „Fakto“ ir jo rodymo Kanuose. Tada Grikevičiui buvo 46-eri.

„Tačiau pažįstant režisierių, norisi tikėtis, kad tai tik viena iš galimų jo aukštumų, kad vidinis šio menininko, neieškančio lengvų kelių, nerimas ir toliau liepsnos taip ryškiai, kaip liepsnojo jau pačioje kūrybinio kelio pradžioje“, pranašavo Macaitis.

Pačioje to kelio pradžioje buvo dokumentika. Jaunas režisierius savo filmais „Saulės pasakos“, „Trys taktai“ ir ypač „Laikas eina per miestą“ įbrido į poetinio kino srovę, sustiprino ją, praturtino. Kad Almantas Grikevičius įeitų į lietuvių kino istoriją, užtektų to vieno asociatyvaus pasakojimo apie miestą, kuriame greta šiandienos nuolat esti būtasis laikas. O tai buvo režisieriaus diplominis darbas!

Po to – vaidybinis kinas, ir tas garbingas, nors ir pakankamai popsiškai skambantis titulas „Jausmams“: visų laikų geriausias lietuviškas filmas (Almantas Grikevičius jį kūrė kartu su Algirdu Dausa). Vėlgi, užtektų to vienintelio, pirmojo vaidybinio filmo, bet buvo dar ir „Ave, vita!“, „Sadūto tūto“, „Sodybų tuštėjimo metas“, „Veidas taikinyje“, „Faktas“, „Jo žmonos išpažintis“, „Vilkolakio pėdsakai“. Ir dar du dokumentiniai portretai apie kūrybos draugus – du „bandymai išsiaiškinti“: apie Vytautą Žalakevičių („Pastabos gyvenimo būdo paraštėse“ (2002)  ir apie Vytautą Kalinauską („Bandymas išsiaiškinti“, 2003).

Jau keleri metai Almantas Grikevičius beveik neišeina iš namų, bet užtenka jį aplankyti, ir įsitikini, kad tai neišsenkantis kino sumanymų vulkanas. Fantazijoms apie naujus filmus, kurių niekad nepadarys jis, prisipažįsta, „labai lengvai pasiduodu“. Lygiai taip pat lengvai jis sugrįžta praeitin ir režisuoja iš naujo tai, ką yra padaręs. Ir dar įnirtingiau – tai, ko nepadarė, bet kam ruošėsi. Kiek tų žaizdų būta? Kodėl jos šiandien dar skauda?

„Staigus dramatiškas minties vingis. Toks netikėtumas ta ar kita forma egzistuoja kiekviename Grikevičiaus filme. Apeliuodamas į žiūrovo intelektą bei emocinę jo patirtį, režisierius visada stengiasi palikti ekrane erdvės (ne kadro organizavimo prasme). Žiūrovas pats gali pratęsti bet kurį Grikevičiaus juostos epizodą, kadrą, charakterį, mintį“, aiškina Saulius Macaitis iš 1981 metų.

Kiek tų staigių dramatiškų vingių režisieriaus biografijoje? Vien jau kelyje kino režisūros link?

.......................

„Aš užsikabinau pačioj jaunystėj: karas, karas, karas... Tai mane suformavo, nes gyvenau prie kapinių, mačiau belaisvius, mačiau sušaudymus, ir man buvo baisu. Baimė buvo tas dalykas, kurio aš per visą gyvenimą turėjau atsikratyti.

Gyvenau Kaune, Šančiuose. Turėjau didelę laimę – gerus draugus, kurie daug skaitė. Mes labai daug fantazuodavom, ištisas dienas, ištisas naktis, pasidarydavome mažyčius teatrus. Mes draugavom su broliais Martinaičiais: Ignu, Antanu ir Rimtautu. Vaikystėje darėme filmus ant siauros popieriaus juostelės. Sugalvodavom siužetą ir piešdavom. Dabar tai vadintųsi komiksais, o mums tai būdavo kinas. Pastoviai, o ne vienas filmas ir ne du. Ignas ir Antanas tapo dailininkais.

Mėgom labai, žinoma, kiną. Karui baigiantis, užplūdo ekranus amerikiečių filmai, kuriuos rusų kariuomenė rado Vokietijoje ir atsivežė. Tai buvo „Tarzanas“, filmai su puikiausiom aktorėm Jeanette MacDonald, su Marlene Dietrich. Žavėdavomės! Karo metais Šančiuose buvo sugriauti du kino teatrai, kiną rodė mažoje kirchėje. Jeigu esi jau matęs tą filmą, o nori dar kartą, bet neturi pinigų, tai prieini prie tos kirchės ir klausaisi fonogramos. Paskui improvizuodavom tomis temomis.

Mokykloje lankiau dramos būrelį, mokytoja Ramanauskienė su mumis statė spektakliukus, vėliau ten Algis Kundelis vaidino, jis irgi baigė kino režisūrą. Vaidino ir Aurelija Mikušauskaitė, ji tapo aktore ir pas mane „Jausmuose“ vaidina.

Baigęs vidurinę mokyklą, aš negalvojau apie režisūrą, nors draugai mane kalbino. Kaune gyvendamas, kiek aš kultūros pažinojau? Literatūros truputį bibliotekoje galima buvo gauti. Teatras? Karo metais buvau matęs vokiečių „Faustą“. Lietuvių teatras po karo dar nebuvo aukštos kokybės. Dar nebuvo tas teatras. Ir galų gale aš nenuėjau studijuoti architektūros, o išvažiavau į Maskvą ir netikėtai sau buvau priimtas į VGIKą. Netikėtai, nes aš labai blogai kalbėjau rusiškai, etiudą egzaminams parašiau lietuviškai. Jie susirado Joną Gricių, kuris jau buvo diplomantas, tas išvertė, ir mane paėmė. Tada man dar baisiau pasidarė. Sakau, kad baimė mano gyvenime išlindo daugybę kartų.

Pirmame kurse susipažinau su Vytautu Žalakevičium, kuris tada ruošėsi diplominiam . O man neišėjo etiudukas, kurį rašiau. Sakau, žinai, man nelabai išeina... Palauk, sako. Kitą dieną jis man atnešė parašytą etiudą. Tai buvo pirmas scenarijus, kurį man parašė Žalakevičius.

Kai studijavom, sėdėjom mchatuose, senuosiuose Maskvos teatruose, visus spektaklius matėme. VGIKas dar nebuvo pastatytas, dalis patalpų buvo Gorkio vardo studijoje, eidavom ten... Kokie artistai! Atsidusęs pagalvojau: tai ir aš po trejų metų turėsiu ką nors daryti?! Pirmo kurso pabaigoje dar su sveikata prasidėjo, džiova atsirado, ir aš išėjau iš VGIKo savo noru. Nutariau, kad baigsiu literatūros fakultetą, įsigysiu kultūros, nes aš supratau, kad norint kažką pasakyt, reikia pačiam turėt. Grįžau į Lietuvą, vasarą pasivaikščiojau, pagijau. Padaviau dokumentus į Leningrado universiteto filologijos fakultetą, rašiau kažkokį darbą...

O mano draugas studijavo fiziką. Ir vienas iš jo kursiokų nutarė stoti į aktorinį, paprašė manęs, kad sugalvočiau jam kokį etiudėlį. Nuėjom į institutą... Tas kvapas, tos kėdės, stalai, su kuriais tiek daug vaidinta, tos užuolaidos... Jėzau, Jėzau, Jėzau, negaliu. Jau buvau išlaikęs ar ne porą egzaminų į literatūrą, bet sužinojau, kad teatro institute pirmą kartą kursą renka Georgijus Tovstonogovas. Ten jau irgi pora egzaminų įvykę. Nuėjau pas sekretorę, paklausiau, gal man galima pabandyti. Pakalbėjo su Tovstonogovu, sako – galima. Kažkokius etiudėlius pats pasiruošiau, kažką vaidinau, iš to, ką jie pasiūlė. Budą mane privertė vaidinti. Po to buvo kolokviumas, kur dvylika dėstytojų klausinėja ko nors apie meną. Iš visų sričių. Kokie artimiausi Onegino kaimynai, pas kuriuos jis gerdavo? Kiek kolonų turi Didysis teatras? Paklausia tokių dalykų, ir aš tyliu. Sakau, atsiprašau, nesu pasirengęs ir išėjau. Už durų pripuola kiti stojusieji: kaip? Niekaip, sakau, „vsio“. Bet Tovstonogovas mane priėmė.

Tik mes retai matėme Tovstonogovą. Tais metais jis buvo paskirtas vadovauti Puškino teatrui ir turėjo jį sutvarkyti. Su mumis dirbo dėstytoja, labai maloni žydė – bet ne Tovstonogovas. Ir tai kaip tik buvo Vengrijos įvykių metai. Kažką ne taip ir ne vietoj pasakiau. Tą, kuris su manim kalbėjo, pašalino, o man pasiūlė pačiam išeiti. Sakė, jei nesusiprasiu, jie man padės.

Grįžau į Lietuvą, dirbau televizijoje. Ir tik tada pradėjau susipažinti su Lietuvos kultūra. Maskvoje, Leningrade studijuodamas galėjau būti tiesiog gidu po muziejus, viską išvaikščiojęs. O kas Lietuvoje darosi, nieko nežinojau. Aš gi Šančių bernas, turėjau daug draugų, mielai draugavau, bet... Per keletą metų prasilaužiau, nutariau, kad užteks, vėl nuvažiavau į VGIKą ir buvau priimtas, nes juk nebuvau išvarytas.  

Dar prieš rugsėjį pamačiau instituto koridoriuje – eina kažkas aukštas raudonu megztiniu. Susipažinom. Saulius Macaitis. Studijavo ir daugiau lietuvių, bet tokios draugystės kaip su Saulium, nebuvo su niekuo. Mes turėjome daug ką už instituto ribų: knygos, draugai... Saulius ateidavo ir į montažą. Ir dar – nerašyk to – mes pagerdavom.

(Tai natūralu,  - atsakau. Ir rašau.)

O alkoholikai Maskvos – tai kaip reikiant. Ateini, būdavo, valgyti į darbininkų valgyklą. Mes ten retai vaikščiojom, bet... Sėdi keli tipai. Lėkštėse pritrupinta duonos ir užpilta degtine. Tokia sriuba. Arba pirty, kur alų pardavinėdavo... Kaip mes tuos Maskvos alkoholikus vadindavom? Fatumai. Čia mūsų fatumai. Mūsų lemtis.

Kai Saulius pabaigė institutą, atsimenu, kaip mes lydėjom jį su Arvidu Baronu į stotį. Važiavom su taksi, nes Saulius susirinko visas savo knygas, jis baigė studijas ir grįžo į Lietuvą. Tada tokia audra prasidėjo, kad per lietų nesimatė mašinų prie stoties. Taip išlydėjom Saulių.

................

-- Jūs dabar Nacionalinės premijos laureatas, jūsų su Algirdu Dausa 1968 m. filmas „Jausmai“ pripažįstamas geriausiu lietuvišku filmu. O kaip jūs pats jaučiatės? Juk jūs apie savo norus ir rezultatus žinote daugiau, negu žmonės mato kino ekrane. Ar padarėte tai, ką jūs norėjot?

- Aš turbūt maniau, kad ilgiau gyvensiu. Užtai mano pasiekimų, kuriais galėčiau džiaugtis, kuriuos tikrai vertinu pats, yra gal 40 procentų. O tai, ką galėjau padaryti, bet nepadariau...Prisimenu Vytauto Žalakevičiaus pasakymą: negali netekti to, ko neturi... Ne, ne taip jis pasakė.

- Pasitikslinau, - mūsų pokalbį papildo Rita Grikevičienė. – Žalakevičius sakė: netektis yra ne tai, ką tu turėjai ir praradai, o tai, ką galėjai turėti ir neapturėjai. 

- Kaip jis gražiai pasakė, - atsidūsta Grikevičius.

- Almantai, ar jaučiat gėlą dėl to?

- Taip.

- Bet kodėl nepadarytų darbų skausmas atrodo didesnis, nei džiaugsmas dėl padarytų?

- Todėl, kad nepadaryti darbai tobulėja, gyvendami čia (parodo į širdį). Ir „Jausmus“ dabar kitaip nufilmuočiau.

Nerašyk apie mane. Rašyk apie filmus, - palaimina Almantas Grikevičius išlydėdamas.

Apie filmus? Juos reikėtų žiūrėti. Pamatyti ir pasikartoti. Kuris Lietuvos kino teatras švenčia Almanto Grikevičiaus 75 metų jubiliejų jo filmų retrospektyva? Ar švenčia vien Teatro, muzikos ir kino muziejus šį vieną vienintelį gimtadienio vakarą?

Nuotraukose - Vitalijaus Suchockio šaržas (titulinis); filmuojant "Veidą taikinyje" (1), Almantas Grikevičius (2,4) su žmona, režisiere Rita Grikevičiene (3).  

Juozo Matonio nuotr. (4)