Breigeliški potėpiai

Patys pirmieji naujo ukrainiečių istorinio filmo „ Zacharas Berkutas" kadrai kelia tam tikrą nerimą ir būkštavimus. Efektingų uolų fone sustingo herojų figūros: torsai — tarsi iš granito kalti, žvilgsniai — tiesiai į objektyvą,  į mus. Tokia pradžia verčia ir toliau laukti operinės statikos, juoba, kad galimybių tam teikia pati medžiaga — Ivano Franko apysaka apie XIII amžiaus Kijevo Rusios kovas su totoriais. Bet štai prabėga stilizuoto šrifto titrai, ir abejonės ima sklaidytis.

Jaunas režisierius Leonidas Osyka dažnai priskiriamas tai poetinio vizualinio kino mokyklai, kuriai atstovauja S. Paradžanovas, J. Iljenka, T.Abuladzė. Debiutavęs nepavykusia juosta „Kas sugrįš, dar mylės", kuri, šitaip ar taip, buvo gerbtina nesėkmė, jis atkreipė dėmesį originalia Vasilio Stefaniko apsakymų ekranizacija ,,Akmeninis kryžius". Jau čia išryškėjo režisieriaus talento liaudiškumas, jo potraukis daugiafigūrinių kompozicijų bangavimui, vertęs prisiminti Breigelj ir net konkrečius jo paveikslus (pvz., „Aklieji").

Naujajame filme nėra tiesioginių citatų iš žymiojo Niderlandų tapytojo drobių, bet jis vis dėlto breigeliškas pačia savo dvasia. Ir ne tik todėl, kad spalvoti senovės ukrainiečių rūbai sniego fone keltų panašias asociacijas. „Zacharo Berkuto" herojai gyvena tolimame, bet kartu labai apčiuopiamame, daiktiškame pasaulyje, jie, kaip ir Breigelio valstiečiai, neatsiejami nuo rūsčios gamtos, jie kupini temperamento bei gyvenimiškųjų syvų. Filmas sąmoningai nenudailintas, nepriartintas prie tradicinio „supergiganto" estetikos. Detalė ir freska čia kartais derinama grubokai, bet tai turi savo prasmę ir jėgą, nes grubi buitis, žiaurūs papročiai, pats gyvenimas reikalavo staigių ir tvirtų sprendimų.

Nors juostoje yra ir susirėmimas su lokiu, ir lavono girdymas vynu, ir staigi tragiška meilė, ir susirėmimai su orda slėpininguose kainų tarpekliuose, autoriai nenuėjo lengviausiu, egzotiškuoju, keliu. Filmas turi stilių, ir tai jau nemaža. Bet, kas svarbiausia, kalbėdamas apie tokia nutolusią epochą, „Zacharas Berkutas" nepalieka abejingo nūdienio žiūrovo. Čia kruopščiai išsaugotas ir neįkyriai akcentuotas Ivano Franko kūrinio humanizmas, jo mintys apie tikrąsias žmogiškas vertybes, kurių niekas nenugalės. Tik akimirkai ekrane susiduria pagrindinių juostos antagonistų žvilgsniai: bajoro Tugaro, išdavusio tėvynę, neramiai lakstančios, šuniškai rudos akys ir išmintingos, tyros, permatomos, it kalnų upokšniai, senojo genties vado Zacharo Berkuto akys. Bet ši sandūra ilgam išlieka atmintyje, nes ji raiškiai byloja apie sąžinę, žmogiškąją pareigą, ištikimybę aukštiems principams.

 

 

 

 

 

 

Juozas Valainis

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas, 1972-20, 05.13