Kūrybinė kaimynų ataskaita

Su baltarusių kinematografininkais mus sieja ne vien tai, jog daugelis jų juostų nufilmuota senojo Vilniaus gatvėse, ne vien tematikos artimumas (filmas „Raudoni lapai") ar lietuvių kino aktorių dalyvavimas daugelyje Minsko studijos sukurtų filmų . Pirmiausia mus vienija broliškas kaimynystės jausmas. Nenuostabu, jog TSRS įkūrimo 50-mečio proga pas mus surengta baltarusių filmų savaitė susilaukia didelio žiūrovų dėmesio.

Gerą reputaciją baltarusių kinematografija išsikovojo jau seniai — tada, kai žiūrovą pasiekė talentingai sukurtos juostos „Konstantinas Zaslonovas", „Laikrodis sustojo vidurnaktį", „Per kapines", „Alpių baladė", „Aš, Pranciškus Skorina. . .", „Rudobelkos respublika", „Meistrų miestas". Šie filmai leido kalbėti apie savitą, originalų mūsų kaimynų kino meną, apie aukštą jo kūrėjų meistriškumą. Dauguma baltarusių filmų buvo skirti  Didžiojo Tėvynės karo temai. Ir tai suprantama: šis sunkus išbandymas giliausiai atskleidė tautos vitališkumą, jos nepalaužiamą  galią.

Savaitės programoje taip pat matome karo temai skirtą įuostą — „Operacija „Holcauge" (režisierius A. Karpovas). Dviejų antagonistinių pasaulėžiūrų   konfliktas,   besirutuliojantis begalinėje sniego ir ledo Sacharoje, ryškiai paneigia nuomonę apie filmo-„dueto" negalimumą, jis įtikina ir jaudina. Kiti kūriniai — margokas, bet įdomus šiandieninio Baltarusijos kino  kaleidoskopas.

Nacionalinio kinematografo savitumas bene ryškiausias filme „Liūto kapas" (jį režisavo V. Rubinčikas, atėjęs iš mėgėjų kino).Ši juosta su įpintomis Jankos Kupalos eilėmis, liaudies papročiais, sudramatintos gamtos vaizdais ir romantiškais, stipriais charakteriais patraukia savo poezija. Ne kostiuminė atributika ir nacionalinis anturažas, o sunkiai apčiuopiamas tos poezijos savitumas savotiškai priartina filmą prie tokių nacionalinį charakterį išreiškusių tarybinio kino kūrinių, kaip „Užmirštų protėvių šešėliai" arba „Meldimas". Poezija čia gyvuoja ne autonomiškai, o kaip neatskiriamas ir organizuojantis herojišką sakmę elementas. Baladės stilių gerai perteikė pagrindiniai juostos aktoriai: O. Vidovas, suvaidinęs liaudies herojų Mašeką. Iš „Karaliaus Lyro" atmenama V. Šendrikova bei dramatinėje rolėje debiutavęs Didžiojo teatro šokejas Maris Liepa.

Kitai šiandieninio baltarusių kino tendencijai atstovauja režisieriaus J. Dubrovino  filmas  „Šaunus vaikinas". Jo veiksmas perkeliamas į užsienį, kur herojus, paprastas tarybinis vaikinas, parodo savo moralinį pranašumą. Deja, režisierius debiutantas čia kol kas demonstruoja tik gerą senų kinematografinių išraiškos priemonių pažinimą, o ne savitą požiūrį į įdomią  ir  dėkingą  temą.

Nūdienė tema vystoma nelengvai, tačiau Minsko kino meistrai pastaruoju metu dažniausiai ją bando spręsti  kažkodėl ne savoje, o svetimoje padangėle („Juodoji saulė", „Tūkstantis   langų" ir kt.).

Krašto nūdiena, įdomi ir sudėtinga, ryškiau atsiskleidžia didelėje baltarusių dokumentinių filmų programoje (ypač juostoje „Kiek metų laimei"), o taip pat Minsko kino kronikos leidinių kadruose. Kaimynų kūrybinė ataskaita byloja ne tik apie kūrybinius ieškojimus ir atradimus, bet ir apie tas sudėtingas problemas, kurias kiekvienam kūrėjui iškelia mūsų  laikmetis.

 

Juozas Valainis

 

Literatūra ir menas, 1972-40, 10.07