Kinematografas 66

„Aiskauda 66" — labai neįprastas argumentas nesibaigiančiame teoriniame ginče, priverčiantis nutilti visus tuos, kurie nori vienaip, ar kitaip apriboti šiuolaikinio kino galimybes, įsprausti jį į vienos stabilios koncepcijos rėmus. O „Aiskaudai" ankšta rėmuose —- ir perkeltine, ir tiesiogine prasme! Gerasis daktaras, matyt, per išsiblaškymą, laikas nuo laiko kabina savo skėtį ant ekrano rėmelio, ir net jūros banga, niekaip neišsitenkanti įprastiniame ekrano stačiakampyje, staiga ištyška į visą  didžiulę  plataus formato  drobę...

Žodžiu, jokios pagarbos visiems tradiciniams kinematografo kanonams! Tai nulemia ne tiktai laisvai varijuojamas ekrano formatas. Filmo statytojas Rolanas Bykovas (jis yra scenarijaus bendraautoris, o taip pat Barmalėjaus vaidmens atlikėjas) nepabūgo grynai teatrinio, „brechtiško" sąlygiškumo, nevengė pantomimos, išviršinių „mjuzikl" žanro atributų. Kodėl filmas netapo eklektine mišraine, kodėl, sakysim, mūsų visai neerzina gyvi aktoriai, vaidinantys šunis ar beždžiones, zongai, pertraukiantys veiksmą, arba tokie momentai, kada aktorius, nusiėmęs peruką, tiesiog kreipiasi į publiką — tai jau išsamaus teoretinio pašnekesio tema, o, prisimenant džiugų pirmąjį filmo įspūdį, visai nesinori teoretizuoti.

Pasakysime tik, kad po spalvingais eksperimentiniais filmo rūbais slypi sava filosofija. Amžina Gėrio ir Blogio kova, išreikšta Aiskaudos (aktorius O. Jefremovas) ir Barmalėjaus paveikslais, čia įgauna konkretų nūdienišką turinį (neveltui filmo pavadinime yra skaičius „66"). Gydytojas Aiskauda šioje traktuotėje tampa vienu tų inteligentų, kuriems šiuolaikinė epocha atveria akis, nuo abstraktaus humanizmo atveda prie realaus požiūrio į tikrovę. Na, o Barmalėjus, ,,juodas ir mažutis“ Barmalėjus, draskomas nepilnavertiškumo komplekso, tarsi sukaupė savyje būdingiausius šiuolaikinio chamo, avantiūristo, demagogo ir net chuligano bruožus. Herojų nuolatinė kova duoda daug turtingos   medžiagos    apmąstymams;   negali likti nepastebėtos ir jų dialogų frazės, tolimos nuo abstrakčių sentencijų („Tu nieko mums nepadarysi, nes tu nori viską padaryti iš karto!"), arba paradoksalus dainelės refrenas, kuriame pabrėžiama neigiamo patyrimo reikšmė:

„Tai,   tikriausia,   net   gerai, kad kol kas mums bloga!" 

 Šios recenzijos apimtis neleidžia bent kiek detaliau apsistoti prie tokių kinematografiniu  požiūriu reikšmingų scenų, kaip audra jūroje, plėšikų kordebaletas, pradinė pantomima, taip puikiai   įsirašanti   į  efektinga   technika užgriozdintą kino paviljoną. O kur dar parodijiniai motyvai („Asilą! Pusė karalystės už asilą!"), savotiška autoironija? Autorių fantazijos šaltinis — toks veržlus, kupinas nelauktų sprendimų, kad, ir antrąsyk žiūrėdamas filmą,  randi  jame  daug  naujo.

Kažin tik, ar „Aiskauda 66" susilauks tokio gyvenimo ekrane, kurio jis nusipelnė. Antai Kaune filmas jau po savaitės demonstravimo išnyko be pėdsakų. Kartojasi įprastinė nemaloni istorija, jau ištikusi tokius filmus, kaip „Skambina, atidarykite duris" ar „Paskutinė atostogų diena". Vaikai dar negali suvokti viso jų gilumo, o suaugę jų nežiūri... Pažiūrėkite „Aiskaudą 66", jeigu jums nėra svetimos literatūrinės alegorijos su jų intelektualine įtampa, nėra svetima pantomima, šiuolaikiniai džiaziniai ritmai — pažiūrėkite „Aiskaudą"! Pažiūrėkite, jeigu jus apėmė bloga nuotaika — gerasis daktaras pagrasys jums pirštu ir sušuks, stengdamasis atrodyti labai rūsčiai:   „Nedrįskit   nusivilti  gyvenimu! . .“

S. Macaitis

Literatūra ir menas, 1967-20, 05.20