Dar viena parodija

Parodija - aštrus žanras, pagyvinantis literatūrinius „šiupinius“, storus almanachus ar estradinius koncertus - pastaruoju metu vis dažniau apsilanko kino mūzos valdose. Didžiausia šių kinematografinių parodijų dalis atkeliauja pas mus iš Čekoslovakijos.

Tai prasidėjo nuo įžymiojo lėlininko Iržio Trnkos šedevriuko „Prerijų arija", parodijuojančio kaubojišką filmą. Paskui sekė pažintis su nelabai pavykusiu kūriniu „Tarzano mirtis". Užtat „Limonadinis Džo" su savo idealiai kreivomis kojomis bei nenatūralia panieka alkoholiui ilgam tapo teisėtu mūsų pramoginio ekrano favoritu.

Naujos čekų parodijos „Morisvilio pilies vaiduoklis" autoriai ironijos objektu pasirinko trivialią buržuazinę detektyvinę melodramą: slėpiningos pilys, vagys - džentelmenai, klastingos moterys. .. Besišaipydami iš savo pirmtakų, jie sąmoningai nepaiso elementariausių logikos dėsnių, ir ši aplinkybė kelia nemažai juoko. Ypač meistriškai sukurta Morisvilio istoriją aprėminanti novelė su orkestrantais: malonu vėl susitikti su simpatinguoju barzdyla Voldemaru Matuška, šį kartą pasirodančiu dainuojančio plėšiko rolėje.

Tačiau, kalbant rimtai, parodijų srautas Čekoslovakijos  ekranuose  negali  nejaudinti visų šios savitos kinematografijos gerbėjų. Antai, V Maskvos kino festivalyje buvo parodyta jau nauja čekų parodija- „Kas nori nužudyti Džesę ?", labai išradingai pajuokianti komiksą su jo supermenais, laukinukėmis, sudėtinga šiuolaikine technika. Spauda praneša apie naują čekų juostą - „Agento W4C galas", parodijuojančią Džeimso Bondo seriją, praneša apie tai, kad ,statomi kiti panašaus pobūdžio filmai.

Neabejotina, kad filmai - parodijos reikalauja didžiulio statytojų išradingumo bei gero skonio, o iš žiūrovų - tam tikros erudicijos. Bet. kaip ten bebūtų, parodija vis dėlto yra ne pirmaeilė kūrybos sritis, kuri vargu ar gali liudyti kinematografijos jėgą. Juk tai tik ironiška parafrazė jau egzistuojančio meno kūrinio arba temos. Kaip tik todėl šis hipertrofuotas polinkis bet kuria proga parodijuoti gali tapti pavojingu. Štai kodėl mes laikome nepalyginamai reikšmingesniais čekų filmus „Štai ateis katinas", „Senukai renka apynius", ,,Jeigu 1000 klarnetų...", nes žaisminga autorių fantazija, jų ironija, jų hiperbolės pomėgis čia remiasi konkrečios tikrovės klodais.

S. Kovas

Literatūra ir menas,1967-34, 08.26