Harmonija

Filmo „Andrejus Rubliovas“ pasirodymas ekranuose — ir kino mylėtojų, ir visos mūsų kinematografijos šventė. Problemos, kurias jis kelia, — tokios reikšmingos ir aktualios, o autorių talentas — toks akivaizdus ir ryškus, kad nejučiomis suvoki, kaip kinematografinė kasdienybė nepastebimai, bet ir nenuilstamai menkina mūsų kriterijus, kaip mes, kritikai, nejučiomis daromės „geručiai", atlaidūs. Bet ateina štai tokio „Rubliovo" diena, griaudama patogias kritinio konformizmo citadeles, ir esi priverstas iš naujo mokytis suvokti, kas gerai ir kas blogai.

Režisieriaus Andrejaus Tarkovskio„Mosfilme"pastatyta juosta — toli gražu ne paprastas biografinis filmas. Visu pirma tai kūrinys apie Tėvynę, apie tai,  kaip kristalizavosi rusų nacija, apie ištakas tų dvasinių jėgų, kurios jai padėjo ištverti sunkiausius išbandymus — ne tik XV amžiuje, bet ir žymiai vėliau... Kiekvienas kadras, nufilmuotas sodrių pilkų gamų mėgėjo operatoriaus V. Jusovo, kupinas didžiulės menininkų meilės gimtajam kraštui — su jo gubomis lietuje, jo speigais ir alsiomis vasaros naktimis, jo baltalytėmis cerkvėmis, su jo žmonėmis — ir gražiais, stotingais, ir silpnais, nepilnaverčiais...Reikli tai meilė ir nuoširdi iki skausmo.

Tame laimingame ir žiauriame pasaulyje gyvenančio Andrejaus Rubliovo mes, priešingai tradicijai, nė karto nematome su teptuku rankoje. Tik vieną sykį kamera ilgai, įdėmiai stambiu planu fiksuoja dažais išteptos menininko rankos nervingą virpėjimą. Andrejus tiesiog gyvena, stebi, kovoja su savimi, kankinamai ieško gėrio  ir  tiesos, aiškinasi su draugais keistu, lūžtančiu aktoriaus A. Solonicyno balsu, o pati dailininko kūryba, garsiosios jo freskos iškyla tik spalvotame šio juodai  balto   filmo epiloge.

Filmą sudaro novelės. Kartais jos visai trumpos, kartais išsamesnės, bet niekada neturinčios to, ką vadiname „dramaturginiu išbaigtumu". Kunigaikščio sėbrai suima aštrialiežuvį komediantą, ir trijų vienuolių, stebėjusių incidentą, kelionė tęsiasi toliau (novelė „Komediantas")... Pavasario naktį dar išlikę pagonys kelia miškų tankmėse gyvenimo džiaugsmo šventę („Šventė")... Didžiojo kunigaikščio brolio išdavystė, totoriai Vladimire, sniegas sužalotoje cerkvėje („Antpuolis")... Nutraukiamos, sakytum, nereikšmingomis frazėmis arba detalėmis, jos pamažu vysto didžiąsias filmo temas, o jas cementuoja poetiniai leitmotyvai     —    balti    paukščiai, miško keistenybės, arkliai, — einantys iš novelės  į   novelę.

Šie sąmoningai neišbaigti fragmentai sukomponuoti taip, kad filmo visuma tampa harmoninga, primenančia grafinį garsiosios Rubliovo „Trejybės" ritmą. Antai prologą — nežinomo mužiko skrydį primityviu oro balionu, besibaigiantį žūtimi, — savotiškai atsveria baigiamoji novelė „Varpas", jauno liejiko Boriskos kūrybinis skrydis į nežinią. Ar suskambės naujasis varpas? Juk senųjų liejikų paslaptis jau seniai persmeigė totorių strėlės... Varpas gaudžia. Gyva dar Rusija! Taip kompozicinėje to paties kūrybinių liaudies galių motyvo raidoje išsirutulioja sunkus filmo optimizmas.

Spalvotasis juostos epilogas vėlgi nėra tik mechaniškas priedas. Tai lyg muzikinis visų simfonijos temų išsprendimas. Freskose vėl įžvelgi balto paukščio, pagonės Marfos, netalentingojo Kirilo, kurčnebylės mergaitės motyvus, kurie, suskambėję ir nutrūkę novelėse, dabar iškyla, paliesti genijaus rankos, atskleisdami tikrąją savo esmę. Supranti, kad scenarijaus autoriai A. Tarkovskis ir A.Michalkovas-Končialovskis ėjo „atvirkštiniu" keliu, pirma išstudijavę išlikusius Rubliovo darbus, o tik paskui improvizuodami jų motyvais. Tačiau filmo sugestijos jėga tokia didžiulė, o spalvos, finale išsiveržiančios iš niūrios jo stichijos, kelia tokį emocinį šoką, kad, ir nujausdamas filmo sumanymų raidą, patiki Rubliovo prototipo tikrumu.

Po „Ivano vaikystės" vizijų buvo galima tikėtis, kad A. Tarkovskis „Rubliove" vėl sieks rafinuotos kinematografinės formos. Nieko panašaus! Juosta labai paprasta, bet tai, žinoma, aukštas paprastumas, pasiekiamas tik subrendusiam talentui. Man regis, užsienio spauda, ieškojusi filme įtakų, pateko į gana keblią padėtį. Žinoma, paviršutiniškai žvelgiant, juodi vienuolių gobtuvai baltų cerkvių fone kiek primena Eizenšteino „Ivano Žiauriojo" plastiką (nors čia nerasi nė truputėlio teatrinės „Žiauriojo" statikos), paukščio lavonas, apstotas skruzdžių, — mėgstamus siurrealistinius Bunjuelio motyvus, o asketiškas Andrejaus ir Feofano Greko ginčas — bergmaniškus „moralite". Tačiau Tarkovskis — savarankiškas menininkas; kinematografiniai jo įspūdžiai nelieka citatomis, o jungiasi į naują estetinę kokybę. Sukurtas tarsi vienu atodūsiu, filmas „Andrejus Rubliovas" pradeda kinematografinius metus skambia, nepakartojama gaida,  savaime jiems nustatydamas pavydėtino skrydžio kriterijus.

Saulius Macaitis

Literatūra ir menas, 1972-5, 01.29