Grėsmingas alegorijos humoras

Šis filmas prasideda kažkaip įžūliai ir savotiškai. Tradiciniai ispanų gražuolių su kastanjetėmis šokiai lyg žadėtų miuziklą, bet... dainelės tekste įkyriai skamba žodis „Palomaresas", keliantis nelabai senas ir pernelyg nemalonias asociacijas. Garsinis montažo triukas, kai prieštvaninės bormašinos burzgimas mus akimirksniu perkelia į nūdieniškiausio lėktuvo organizmą, nuteiktų lyg ir komedijai, bet... lėktuvą tuoj pat ištinka reali avarija, ir štai skaisčioje dangaus žydrynėje jau lyriškai supasi baltų parašiutų nešami   blizgantys   konteineriai...

Taip, graikų režisieriaus Michailo Kakojanio juostą „Diena, kai žūsta žuvys", pastatytą Amerikoje, aiškiausiai inspiravo Palomareso įvykiai: amerikiečių karinio lėktuvo, vežusio atominį krovinį, avarija virš vargano ispanų kaimelio. Nesvarbu, kad filme tai ne mažiau vargana Graikijos vietovė — pramanyta Karoso sala. Keisčiau, jog Kakojanis, kurio rūstų realizmą prisimename iš filmų „Mergina juodais rūbais", „Elektra", „Graikas Zorba",  šį  kartą   apie   įvykį, reikalaujantį, atrodytų, ne mažiau rūstaus tono, pasakoja iš principo kita kalba. Įprastinę juodai baltą jo kūrinių plastiką keičia nuolatinio režisieriaus bendradarbio operatoriaus Valterio Lasalio nufilmuotas tiesiog balaganiškas spalvų margumas. Skulptūriškai griežtą charakterių bei įvykių piešinį, — iš pažiūros netvarkinga bufonada.

Kas tai: filmas „prieš save", sukurtas atsinaujinimo beieškančio kūrėjo ar tiesiog „universalaus" diletanto? Ne, ne tai. Kompromisinės nuolaidos holivudinei gamybos sistemai? Irgi ne: Kakojanis pats buvo prodiuseris.

Lenkų kritikas Z. Kalužynskis taikliai pastebėjo, kad „Diena, kai žūsta žuvys" priklauso grupei tų retai pasitaikančių filmų, kurie seanso metu gal ir  nepribloškia, bet prie kurių paskui tolydžio grįžtama. Priežastis ta, kad visas spalvotas filmo šurmulys — idiotiškai užmaskuota gelbėjimo akcija, o paskui ją sekęs turistinis   bumas   —   suvoktinas vien tik alegorine prasme. Klaidingai supratę žanrines žaidimo taisykles, mes turėsime tik stebėtis baltais siūlais siūta siužeto raida, neindividualizuotais personažais, abejotinu skoniu. Bet autorius ir stengiasi perteikti bendrą nūdienos kasdieninių alogizmų, kolektyvinės isterijos, suniveliuotų asmenybių alegorinį vaizdą. Ne juodu, bet vis dėlto perspėjančiai niūriu humoru nuspalvintuose kadruose iškyla pasaulis, turintis labai konkretų socialinį adresą.

Mažytė, bet imli detalė: vienos naujojo filmo herojės vardas — taip pat Elektra (aktorė Kendis Bergen). Aidint patetiškai Bethoveno muzikai, ji pasirodo ant akmenuoto skardžio — žavi, įdegusi, baltais rūbais, besiplaikstančiais plaukais... Tačiau Bethovenas skamba  iš... tranzistoriaus, o herojė įtemptai ieško... savo naujo, vakarykščio meilužio. Nuo aukšto dvasiškumo, kilnios aistrų kovos — iki masinės kultūros, imidžo,   utilitarinio   sekso— štai visuomenės kelias, kurį Kakojanis leidžia suvokti šia ironiška ankstesniojo filmo parafraze.

Filme yra ir realistinės faktūros linija (savo esme ji taipogi alegorinė): Karoso piemens pastangos atidaryti rastą konteinerį, kuriame, jo primityviu manymu, slypi ne mirtis, o lobis. Man regis, juostoje egzistuoja kadras, net kraupesnis už finalo košmarą, pažadėtą pavadinimo. Tai vos ne idiliška scena, kai piemuo, pagaliau radęs atidarymo būdą, sėdasi už skurdaus vakarienės stalo. Valgo žmona, nerūpestingai krykštauja vaikutis, bet piemuo akimirką dar sulaiko žvilgsnį ties nesuprantamu daiktu. Ir jo kone  neandertalietiškai grubiame veide šmėkšteli tolimas minties, lyg kokios abejonės, atšvaitas... Šiame kadre, paryškintame Mikio Teodorakio muzikos motyvo, tiek skausmo ir nerimo dėl ateities, kad jis įstringa sąmonėn kaip tikras prasminis ir emocinis šio humanistinio kūrinio fokusas.

„Diena, kai žūsta žuvys" nėra šedevras. Profesiniais juostos trūkumais — užsitęsusi pusnuogių lakūnų robinzonada, painiava, kylanti dėl vienodai ekstravagantiškų gelbėtojų ir turistų, — paskubėjo pasinaudoti dešinioji Vakarų spauda: taip labai patogu nutylėti grėsmingą filmo — perspėjimo prasmę.

Saulius Macaitis

"Literatūra ir menas", 1972 -10, 03.04