Mafijai užsakius
Paprastai „Susitikimuose..." kalbamės apie, deja, retas mūsų padangėje kino meno prošvaistes. Bet ne visada tikslinga nutylėti ir „duoną mūsų kasdieninę", kuria masiškai mus maitina (šeria?) kino teatrai, ypač jeigu tai toks tipiškas pavyzdys, kaip kažkokios neaiškios studijos „Russkoje video" (prie jos titruose nedrąsiai prisiglaudė ir šlovingasis „Lenfilmas") sukurtas „Budelis".
Šio be galo ištęsto filmo herojė - jauna fotoreporterė Olga. Ar Irina Metlickaja gera aktorė, iš „Budelio" taip ir neaišku, bet kad ji efektinga moteris, kuriai logiškiau būtų stovėti ne anapus objektyvo, o priešais jį, nenuginčys niekas. Beje, profesija, socialiniai bei žmogiškieji personažo ryšiai autoriams nėra tokie svarbūs. Svarbiau, kad Olga graži, kad ji neprastai rengiasi, kad gyvena bute su vitražais, o kartais aplanko dar tėvo kariškio vilą su židiniu, moka kalbų, elegantiškai rūko, žodžiu, atitinka vidutinį, tarybinių iliustruotų žurnalų suformuotą „šiuolaikinės moters" etaloną. O konfliktas, atliepiantis laikus, žinoma, negali apsieiti be sensacijos ir agresijos.
Olgą išprievartavo... keturiese (vėliau paaiškėja: trise, bet tai neesminga). Rodydama vyrišką charakterį - ne veltui tėtis ją vadindavo Oležeku -herojė be ašarų atsisveikina su deimantiniais auskarais (žinia, fotografai - bene labiausiai aprūpinta visuomenės klasė, tad bus tų deimantų!) ir, pateisindama filmo pavadinimą, kreipiasi į šaltą, korektišką mafijos vadą, kurio baltiškąją kilmę ekrane liudija ne tik Voldemaro Karlovičiaus vardas, bet ir aktoriaus Algio Matulionio menas.
Visoje šioje dviejų serijų keršto istorijoje gali sudominti ne tiek žiaurios situacijos, kiek autorių etinė pozicija. Už ką jie ir prieš ką? Šalta, dalykiška, tolima erinijų aistroms Olga, gerai sugebanti išnaudoti pažįstamus, ypatingų simpatijų nekelia: gal tas įvykis - likimo dovanėlė už jos pačios neaiškų gyvenimo būdą? Prievartautojai - tokie menki, išsigandę, juokingi, kad net suabejoji, ar ne „Oležekas" ten buvo kaltas. Žodžiu, tradiciniai aukos ir budelio įvaizdžiai filme apversti, sukeisti vietomis, kone lygiaverčiai. Lieka mafija, kuri „Budelyje" dirba taip tiksliai, sąžiningai, profesionaliai bei išradingai, kad nors grožėkis. Gal čia norima pareikšti, kad Tarybų Sąjungoje mafija liko paskutinė jėga, galinti atkurti teisybę? Gal tada ir pats aiškiai nemažo biudžeto filmas tyliai finansuotas šių jėgų, leidžiančių suvokti įbaugintai visuomenei, kur ji gali rasti skubią ir veiksmingą paramą?
Utriruoju, aišku. Bet didžios tarybinio kino dalies cinizmas toks didelis, kad leidžia net ir tokias improvizacijas. Dėl sensacijos paminama moralė. Skubotumas, greito pelno (o jis, žinoma, bus) siekis žlugdo profesionalizmą: štai Olga kartais sėdasi į mašiną maksi kailiniais, o išlipa iš jos jau puskailiniais - gal niekas nepastebės! Vilties teikia tik retkarčiais praslystantis pojūtis, kad autoriams patiems truputį gėda. Improvizuojant toliau, gal ir nieko niekam nesakanti režisieriaus Viktoro Sergejevo pavardė - pseudonimas? Gal šią paslaptį padėtų iššifruoti mūsų žemietis Voldemaras?
Saulius Macaitis
LM kino apžvalgininkas
Literatūra ir menas, 1991-11, 03.16