Kas ta provincija?

Tokio vaizdo kino salėje regėti neteko jau seniai seniai. Užimtos ne tik visos sėdimos vietos; žmonės stovi pasieniais, daugelis susirangė net ant grindų, kone nosimi liesdami ekraną.

Kokio nors „Kieto riešutėlio -15" premjera?  Ar vaikystės prisiminimai apie kilnojamo  kino seansus - ant paklodės,  aparatui klerkiant  - valstiečių gryčiose? Nei viena, nei kita.  Taip buvo šturmuojama Kaune, Rotušės  aikštėje, įsikūrusi „Intelektualiojo kino salė",  kai ten rodė seną, nespalvotą, aptrūkinėjusią  ir vis dėlto nemirtingą Ingmaro Bergmano „Žemuogių pievelės“ kopiją.

Ilgesnį  laiką tupint Vilniuje, apima kažkokia neviltis - kai regi prasčiausios komercijos triumfą kino teatruose ir kai susimąstai apie pačią kino kritiko darbo prasmę. Galbūt tas menas, kurį propaguoji, jau pasmerktas - tik kitu, labai aukštu technikos lygiu - grįžti į savo primityviąją pradžią? Gal kino, kaip meno, niekam ir nebereikia? Tačiau užtenka išvysti jaunus „Žemuogių pievelės" žiūrovų, atvestų, aišku, žodinės legendos, veidus, ir neviltis sklaidosi.

Kauniečių „Intelektualiojo kino salė“ (vilnietis tikriausiai iš aukšto šyptels, išgirdęs tokį pretenzingą - bet ir veiksmingą – pavadinimą) metodiškai ugdo žiūrovus, plečia jų kontingentą. Šiandien jau plazda idėja įkurti mieste antrą panašią salę.

Ukmergės kino diskusijų klubas išgyveno jau nemažai metų, egzistuodamas labai nelengvomis sąlygomis. Klubo nariai patys išsirūpino patalpas, patys jas susiremontavo. Kartais nuomoja autobusą ir atvyksta į kokius reikšmingus kino renginius Vilniuje, kur, jų žodžiais tariant, į juos „pasižiūri kaip į marsiečius“.

Marijampolės „Sūduvoje" antri metai veikia videoklubas, kurio repertuaras patenkintų ir kino gurmanus. Jų paslaugoms -ir „nekomercinio kino seansai“ (kuris Vilniaus kinofikatorius išdrįstų taip tiesiai juos pavadinti?) didžiajame ekrane, „Spindulio" kino teatre. Šiomis dienomis pasirodys pirmasis marijampoliečių entuziastų leidžiamo laikraščio „Videomanija“ numeris, nors jame tekstai ne tiek apie videofenomeną,  kiek apie gerą kiną.

Brangiojoje mūsų sostinėje visos panašios iniciatyvos fatališkai žlunga. Nesuprasi: ar dėl visuotinio abejingumo, ar dėl žmonių, siejančių entuziazmą su dalykinėmis savsavybėmis, stokos, ar dėl to paiko viršenybės komplekso, dėl kurio, sakysim, dauguma maskviečių niekada nėra buvusi Didžiajame teatre ar Puškino dailės muziejuje. Nuogi faktai: „Maskvos“ (dabar „Helios“) retų filmų salė, sunkiai rinkusi auditoriją, užsidarė kaip tik tada, kai publika ją jau emė gerbti. Parodęs  nemažai iš užsienio šalių atstovybių  gautų klasikinių juostų, taip nuolatinės vietos ir „nenusipelnęs“, veiklą nutraukė Vilniaus universiteto kino centras. Trankaus vardo Respublikos kino klubų federacijai užteko entuziazmo tik Pazolinio retrospektyvai surengti (kada tai buvo!). „Gijos" kooperatyvas, okupavęs „Tėvynę", iš pradžių žadėjo remti rimtąjį kiną, bet akies mirksniu nusirito iki netoliese esančios turgavietės aptarnautojo. Mėgėjiška reklama ir mėgėjiškas rodymas gresia lenkų kino centreliui, rusenančiam prie Centrinio lektoriumo.

Jeigu niekas nepasikeis, vilniečiai netrukus galės ramiai pažiūrėti ir įvertinti skandalingąją Nagisos Osimos „Jausmų imperiją", sukėlusią tiek nereikalingų aistrų ir erzelio po vienos dienos demonstravimo spaly. Bet didelių iliuzijų dėl tikro susidomėjimo neturiu. Kinas Vilniuje, deja, egzistuoja teisėmis dvasinės provincijos, kuri, žinia, nebūtinai sutampa su geografine...

 

Saulius Macaitis

LM kino apžvalgininkas

 

Literatūra ir menas, 1991-14, 04.06