Savaitė „Kronikoje“
Taip jau išeina, kad pastovioje „LM" rubrikoje „Susitikimai ekrane", kurioje pažymimi reikšmingiausi savaitės filmai, meninis kinematografas vis dažniau privalo užleisti vietą multiplikacijai arba dokumentiniam kinui. Čia ne vieta samprotauti, ar tai lemia kažkokie dėsningi (ir, tokiu atveju, pavojingi!) procesai, ar tiesiog repertuariniai sutapimai. Pasakysiu tik, kad šią savaitę ir vėl norisi karštai parekomenduoti vilniečiui vėsią „Kronikos" salę, kurioje demonstruojama visa eilė filmų iš ciklo „Tarybinės kultūros meistrai". Žiūrovui, mylinčiam meną, man rodos, negali neužimponuoti garsios pavardės, šiandien skambančios iš „Kronikos" ekrano: Emilis Gilelsas, Mstislavas Rostropovičius, Igoris Moisejevas, Sergejus Eizenšteinas...
Jeigu pats susitikimo su žymiais tarybiniais menininkais faktas žadina kuo geriausius jausmus, tai savo menine verte keturios apybraižos gana nelygios. Antai juosta „Mstislavas Rostropovičius" (rež. A. Rybakova), nesvarstant jos grynai muzikinių privalumų, kinematografine prasme daro gana blankų įspūdį. Tai tik informacinio tipo monografija, kurioje neišvengta iliustratyvių priemonių (pvz., grojantis violončelistas besikeičiančių afišų, užsienio miestų fone) ir šabloniško teksto, taip nesiderindnčio su trapiu kūrinio objektu — menine kūryba.
Šalia šios juostos, gana akivaizdžiai demonstruojančios jau praeitą tarybinio menotyrinio filmo etapą, maloniai nuteikia, tegul ir negausūs, sintetinio kinematografinio-muzikinio vaizdo ieškojimai juostoje „Skambina Emilis Gilelsas" (rež. A. Cinemanas). Bethoveno muzikos akordai čia energingai ir muzikaliai montuojami su senosios architektūros kadrais. Ilgą laiką, panašiai kaip mūsų „Trijuose taktuose", kamera sulaiko žvilgsnį ties skambinančio Gilelso veidu, kuriuo slenka, naikindamos viena kitą, prieštaringos emocijos — ir jėga, didingumas, ir pasiutęs nuovargis, ir įtūžis, ir vos ne vaikiškas verksmingumas. . . Puiki kino privilegija: brautis net į tokias gilumines zonas, kaip kūrybos psichologija.
O štai kitas, tikrai neužmirštamas, archyvinis filmo kadras: jame Gilelsas lauko estradoje koncertuoja frontininkams lakūnams. Akimirką rojalio garsus nustelbia besileidžiantis lėktuvas, ir visi — ir kariai, ir pianistas, nenutraukdamas koncerto, — palydi jį žvilgsniu. Tik vienas štrichas, surežisuotas paties gyvenimo, bet kiek jame tiesos ir apie laikmetį, ir apie filmo herojų, ir apie pilietinę meno prigimtį!
Čia plačiau nekalbėsiu apie anksčiau jau demonstruotą filmą „Perpetuum mobile" (rež. M. Merkel), skirtą garsiajam Moisejevo ansambliui, bet toli prašokantį filmo-portreto ribas ir iškylantį iki filosofinio nenutrūkstamos meno versmės apmąstymo. Šį reikšmingą kūrinį jau daug kas matė ir tinkamai įvertino. Pirmąkart užtat demonstruojama nauja juosta „Eizenšteinas, Meksika, 1931" (rež. J. Mirimovas).
Eizenšteino seniai nebėra gyvųjų tarpe. Tačiau, negalėdami betarpiškai stebėti kūrybinio proceso, filmo autoriai vis dėlto rekonstravo meninės minties judėjimą. Nuo piešinių, tipažo ieškojimų, nuo statiškų kadrų čia palaipsniui pereinama prie išlikusių nebaigto filmo „Que viva Mexico!" epizodų, tuo mums suteikiant brangią ir vienintelę betarpiškos pažinties galimybę. Arklių kanopos traiško užkastų žemėn sukilėlių antikinius torsus, bujoja, žėri tradicinis meksikietiškas „mirusiųjų karnavalas", ir nepaprasta šių kadrų ekspresija, jų plastinis grožis verčia vėl ir vėl su skausmu prisiminti tragiškas Eizenšteinui (o ir visai pasaulinio kino istorijai) aplinkybes, sukliudžiusias jam užbaigti meksikietiškąjį filmą, „Bežino pievą", „Ivaną Rūstųjį", palaidojusias filmo apie Puškiną, „Amerikoniškosios tragedijos" ekranizacijos sumanymus...
Pabaigai — dar pora gerų žodžių „Kronikos" administracijos adresu. Vakarais čia, kaip žinoma, demonstruojami seni meniniai filmai, ir jų parinkimas pastaruoju metu kelia kuo geriausių vilčių. Tik ką pakartotinai parodžiusi tokius tarptautinio garso filmus, kaip „Inspektorius inkognito" ir „Rankos virš miesto", šią savaitę „Kronika" siūlo žiūrovo dėmesiui įstabią žmogišką poemą — čekų „Riksmą", filmą, galintį būti puikia vaizdumo priemone lektoriui, kalbančiam apie šiuolaikinės kino kalbos ypatumus. Jei tai ne atsitiktinumas, o sąmoninga repertuarinė politika, jei ateity čia bus ištraukti iš nepelnytos užmaršties tokie toli gražu neišsėmę savo kinofikacinių resursų filmai, kaip „Žemuogių pievelė", „Užtemimas", „Rasiomonas", „Raudonbarzdis", „Užmirštų protėvių šešėliai" ir kt., kino teatro iniciatyvą bus galima tik sveikinti.
Saulius Macaitis
Literatūra ir menas, 1969, 06.14
