Dramatiškas dialogas

Ilgą laiką po karo košmarų atsikvepiančio miesto gatvės panorama. Griuvėsių krūvos, kareiviai, laviruojančios mašinos, žanrinės scenelės ir apšerpėjusi viską ištvėrusių sienų faktūra... Kino kamera seka merginą—paauglę, kurios berniokiška šukuosena byloja apie konclagerį,   —   seka, čia pamesdama ją daugiabalsėje minioje, lyg netyčia pastebėbama kažką kitą, čia ir vėl surasdama heroję.

Šiame pradiniame filmo kadre, kurio fone dar tebešmėkščioja įžanginiai titrai, kažkuria prasme slypi ir visas naujo vengrų filmo „Dialogas" meninis vaizdas. Didžiulėje dviejų serijų kino panoramoje, apžvelgiančioje liaudies Vengrijos dvidešimtmetį kelią ir akcentuojančioje dramatiškiausius šio kelio taškus, čia pasirodo, čia vėl dingsta pagrindinių filmo herojų Juditos ir Laslo linijos. Mylėdami vienas kitą, jiedu metų metus kovoja su netikrumu,   su   kompromisais,   suklupdami ir vėl atsikeldami: jie brandina pilietiškąjį savo jausmo įprasminimą, siekdami vienas kito ir vis dėlto vesdami nesibaigiantį ginčą. Sunki tai meilė ir sunkus dialogas. ..

Sunkokas ir pats filmas. Šiek tiek vargina jo retrospektyvinė kompozicija, vėl ir vėl grąžinanti mus į išeities tašką, kol iki galo neišanalizuojamos to ar kito herojaus poelgio šaknys, nesurandami jo gausūs ryšiai, — dažniausiai prašokantys vien jausminę sferą, atvedantys mus visuomeninės sąmonės plotmėn. Kai kurie filmo niuansai pernelyg specifiniai, ne vengrui sunkiau suvokiami. Bet, šiaip ar taip, „Dialogas" vertas dėmesio. Stovėdamas tokių aštrių politinių, šiuolaikinės formos vengrų juostų, kaip „20 valandų", ,,Šaltosios dienos" („Gaudynės sausyje"), „Tėvas", gretoje, Janošo Herško filmas patraukia savo autentika, bekompromisiškumu. Asmeninės herojų peripetijos ir istorinis fonas čia turi tokį neišardomą ryšį, kad jau sunku ir bepasakyti, kur čia fonas, o kur pirmasis veiksmo planas. Juos sieja vieningas dialogas, siekiantis surasti neabejingą auditoriją ir išbujoti joje disputu.

S. Kovas