Ne kaip visi...
Jautrios ir prakaulios senos gruzinės rankos skina sodrias vynuogių kekes. Žilabarzdis Kola Brenjonas verčia kekių sklidiną pintinę į lovį, paskui, rūpestingai atsiraitojęs kelnes, pradeda jame savotišką „šokį" dievo Bakcho garbei. 
Teka latakėliu sultys, o paskui kažkieno rankos pasemia iš įkastos žemėn statinės pirmąjį kaušą. Baltai dengti stalai. Į jauno vyno egzaminą renkasi seniai, su savim atsinešdami kėdes. Vinguriuoja daina - be galo, be pradžios; įgėrę barzdylos prisiekinėja amžiną draugystę, o kažkur virš jų, kalno pašlaitėse, ganosi vienišas arklys, ir akmeninėje ramybėje stūkso senovinė tvirtovė...
Ši nuostabi dokumentinė novelė apie vyno gimimą- tai savotiškas „filmas filme": ja prasideda nauja meninė gruzinų juosta „Lapams krintant". Novelė tokia tiksli savo štrichais, tokia išbaigta ir autentiška, kad po jos labai rizikinga pereiti prie tradicinio vaidybinio siužeto.
Pirmosios jaunučio technologo Niko dienos vyno gamykloje ekrane piešiamos taip pat pusiau dokumentinėmis priemonėmis, savo plastika bei montažu primenančiomis prologą. Bet tai ne inertiškas ,,gyvenimo srautas": iš kadro į kadrą kristalizuojasi autorių atrankos principai, jų požiūris į herojų, į šių dienų realybę su visomis jos problemomis.
Aiškėja ir tai, kodėl autoriai būtent Niko pasirinko savo herojumi. Jis visai neprimena to infantilaus į gyvenimą žengiančio jaunuolio, kuris klaidžioja iš filmo į filmą, besikamuodamas dėl problemos, „kas sugalvojo ratą", ar atverdamas žiūrovui keturis savo mažai įdomaus gyvenimo puslapius...
Niko - merginų pajuoktas, gatvės donžuano apstumdytas tylenis, nevengiantis per pietų pertrauką pagainioti kamuolį, o po darbo išlenkti taurelę, — šiaip ar taip turi savo gyvenimiškąją programą. Matyt, todėl filme kažkas jam meta repliką: „Ko gi tu, vaikine, šiaušiesi, vis ne kaip visi?..
Jeigu „kaip visi" reiškia susitaikėliškumą, blogio nepastebėjimą, tai Niko, be abejo, ,,ne kaip visi"'. Aukštos moralinės normos, už kurias agituoja raudonųjų kampeliu lozungai, herojui yra natūralios kaip oras. Todėl jam svetimas mažiausias kompromisas, todėl jis nesutinka išleisti netikusio vyno partijos, kukliai, bet nepalenkiamai prieštaraudamas visoms demagoginėms kalboms apie žlungantį planą ir gamyklos garbę.
„Ne kaip visi" ir patsai filmas. Lankant gruzinų filmų savaitės premjeras, ji teko pamatyti po juostos „Miestas pabunda anksti". Kontrastas —- tiesiog stulbinantis. Po šabloniškų pirmojo filmo vaizdų (atrodo, lyg iš ekrano kvėptelėjo nelauktai atgimęs 50-ųjų metų
schematizmo vaiduoklis!) „Lapams krintant" pavergia poezijos, liūdesio ir šypsenos lydiniu, tuo kalbos laisvumu, turtingomis potekstėmis, neatsiejamais šiuolaikinio kinematografo palydovais. Žiūrėti paeiliui šiuodu filmus — labai pamokantis dalykas, akivaizdi nūdienės kino estetikos pamoka.
Keldamas visiems aktualias asmenybės, socialistinio požiūrio į darbą problemas, filmas „Lapams krintant" — kartu ir giliai nacionalinis kūrinys. Jau pirmaisiais kadrais — frontaliniu senuko, iškėlusio vynmaišį, portretu, primenančiu Pirosmanišvilio drobes, įdvasintais pintinių ir puodų natiurmortais — režisierius debiutantas Otaras Joselianis pareiškia apie savo kilmę, apie tai, kaip karštai ir švelniai, net iki skausmo, jis myli savo gimtąją žemę.
Kūrinyje nerasi „bendrų" vietų, jis be galo daiktiškas ir natūralus, o momentais (rytinė žinių laida, interviu su „drauge Ivanova") net atvirai pašaipus šablono, niveliacijos atžvilgiu. Jeigu filmo „Miestas pabunda anksti" pasaulis — tai sterilios kino paviljono sienos, kambariai apstatyti ,,apskritai moderniais" baldais, tai Joselianio juostoje kiekviena kėdė, kiekviena žilos faktūros statinė gyvena nepakartojamą, tik jam tebūdingą gyvenimą.
Niko atkaklumas filme nugali, ir gamyklos direktorius tegali išlieti bejėgišką įtūžį griausmingai daužydamas biliardo kamuolius. Ironišku kontrapunktu šiai audrai skamba linksmas motyvas: tai direktoriaus sūnelis skambina valdišku pianinu. Keturi filosofiški lėti vyndariai, kurie neseniai išsigandę ir sužavėti stebėjo Niko heroizmą , dabar solidžiai pozuoja gatvės fotografui. Niko dar paprasčiau išreiškia savo džiaugsmą, spardydamas dykvietėje kamuolį. Atrodo, lyg nieko tokio neatsitiko... Bet atsitiko vis dėlto daug: į daugianacionalinį tarybinį kiną atėjo naujas, didelio talento menininkas.
S. Macaitis
Literatūra ir menas, 1968-28, 07.13
