Plėšikai iš „Mira-film" studijos

Originalios reklamos, vaizduojančios dvi juodas rankas, kviečia vilniečius pažiūrėti naują filmą „Itališkas apiplėšimas". Kaip ir žada pavadinimas, filme kalbama apie banko apiplėšimą. Tačiau šis įvykis nėra toks jau liūdnas, palyginus jį su kitu: apiplėštas tapo žiūrovas, kuriam susitikimas su savitu italų kino menu visada reikšdavo šventę.

Naujasis filmas, pastatytas „Mira-film" studijoje mažai žinomo režisieriaus Liučijo Fulčio, — tipiška masinė, trečiarūšė kino produkcija, puikiai charakterizuojanti tą padėtį, į kurią pateko komercinama bei amerikanizuojama nūdienė italų kinematografija. Jame veltui ieškotume ko nors savito: viskas čia — tik amatininkiškas gerai žinomų pavyzdžių  variantas.

Konvejerinė gamyba, nieko nepasakysi... Ekrano šviesą išvydo ,,West Side Story“ — ir štai įvairiuose kraštuose, naudodamiesi populiarumo banga, guvūs veikėjai suka juostas, stropiai kopijuodami atnaujintą „miuziklą". Alenas Rene pastatė „Praeitą vasarą Marienbade" — ir tuoj pat Danijoje, Švedijoje, Argentinoje pasirodo jo antrininkai, kuriuose randi tą pačią madingai laisvą laiko organizaciją. Išpopuliarėjo ironiško detektyvo formulė — ir jos naudai savo planus skubiai keičia įvairiausios kino firmos. Dar gerai, jeigu gimsta „San Dženaro operacija", tiesa, neatverianti kažkokios gilumos, bet teikianti malonų, ritmingą dviejų valandų reginį. Bet, pasirodo, galimi ir daug liūdnesni atvejai, kaip, pavyzdžiui, „Itališkas apiplėšimas", kurio statytojas nepasižymi nei skoniu, nei taktu, nei apskritai meistriškumu.

Iš tiesų, apie kokį skonį galima kalbėti, kai pagrindinis jumoro šaltinis filme — degeneratyvaus tipažo parinkimas bei fizinių žmogaus trūkumų eksploatacija. Ilgai, ilgai režisierius mėgaujasi dviprasmiškomis situacijomis, įvairiausiomis vulgarybėmis, o kartais (seifo laužimo scena), besistengdamas bet kuria kaina prajuokinti žiūrovą, jis pasiekia tokių „aukštumų", kad žiūrėti  į ekraną darosi  tiesiog  koktu.

Nekalbėsiu apie filmo stiliaus nelygumus, kai po detektyvo ir komedijos į ekraną staiga įsiveržia socialinė drama, gana banaliai suvaidinta Marizos Merlini („Vikruolio" žmona).Tai būtų galima svarstyti tik tuo atveju, jei „Itališkas apiplėšimas" vis dėlto būtų meno kūrinys.

Pažymėsiu dar vieną būdingą filmo bruožą: visišką jo nacionalinio „prirašymo" formalumą. Daug kas čia. atrodo, atžengė iš anekdotų, pašiepiančių itališko charakterio ypatybes, gyvenimo būdą, daug kas primena tas liūdnas tradicijas, kurios nestebintų nebent tuo atveju, jeigu būtų kalbama apie italų tematikos pjesę, pastatytą kokio nors mūsų periferinio teatro. Beje, ko čia stebėtis: ten, kur filmai štampuojami kaip automobilių dalys, nei šviežesniam štrichui, nei nacionaliniam savitumui nebelieka vietos...

S. Macaitis

Literatūra ir menas, 1968-29, 07.20