Delfinas prieš žmones
Mūsų kino teatrus visada gausiai užplūsta žiūrovai, kai juose demonstruojami gana keistai apibudinto žanro „moksliniai-meniniai" - filmai (vokiečiai juos, tur būt, tiksliau vadina - „Kulturfilm"). Žmogus, egzotiška fauna ir flora juose susilieja į unikalų, o kartais, kaip Žako Ivo Kusto juostose, pirmąkart atvėrusiose nepakartojamą povandeninio pasaulio grožį,- ir poetinį reginį.
Reikia iškart pasakyti, kad tai toli gražu nevienalytis žanras. Ir spalvota amerikiečių juosta „Fliperis", pasirodanti mūsų ekranuose (ji tikriausiai irgi turės nemažą pasisekimą, nes skirta madingai žmogaus ir delfino temai), - ne geriausias jo variantas.
Kusto filmai, narsaus vulkanologo Haruno Tazijevo „Susitikimai su velniu", belgų „Savana ir džiunglės", prancūzų „Anakonda", atpasakojanti vienos ekspedicijos į Amazonės džiungles istoriją, - visi šie žinomi mūsų žiūrovui pilnametražiai kūriniai pasižymėjo savita poetine struktūra, ne tik konstatuojančia gamtos reiškinį, bet ir bandančia atskleisti jo ir žmogaus santykį. Autoriai tai darė grynai dokumentinio filmo priemonėmis, jie buvo tikrieji kūrinių herojai, mokslo pionieriai, kurių pasišventimu ir narsa galėjai tik žavėtis. Na, o pačių kadrų unikalumas versdavo pamiršti tam tikrą techninį jų netobulumą, prisiminti, kad sąlygos, kuriomis nufilmuota eilė pavojingiausių žmogaus ir gamtos susidūrimų, - tikros, nedirbtinės.
Bet štai ekranuose pasirodo anglų „Likimo būgnai", arba amerikiečių „Gimusi laisvėje", „Fliperis“. Jie pretenduoja į tą patį žanrą, bet iš esmės jau turi maža ką bendro ir su mokslu, ir su menu. Mat, tokių filmų autoriai, bijodami, kad pati dokumentinė medžiaga nesudomins žiūrovo, prikergia jai tradicinį vaidybinį siužetą. Savo visagales teises pareiškia kino montažas. . . Gal tik lengvatikį gali rimtai sujaudinti du paeiliui sumontuoti kadrai iš „Likimo būgnų", kai prie mažos mergytės sėlina prieš mėnesį (o gal prieš metus) nufilmuotas didžiulis krokodilas.
Žanro „hibridizavimas" žiauriai keršija už save ir „Fliperyje". Iš esmės tai tik nuobodi, labai sentimentali, blogiausiomis „Amerikos" žurnalo tradicijomis sukurta istorijėlė apie tai, kaip kažkur salelėje prie Floridos gyveno „paprastų amerikiečių šeima". Vyras - žvejys „vėjų nugairintu veidu"; apnuogintas galingas jo torsas demonstruojamas ekrane beveik per visą filmą. Mylinti ir be atvangos adanti jo žmona kiek pavargusiu, bet „viską suprantančiu" šypsniu. Jų sūnus - kiek padykęs, bet šiaip jau auksinės širdelės berniukas.
Vieną gražią dieną berniukas jūroje susitinka delfiną, vėliau jo pramintą Fliperiu. Ir čia staiga pamiršti prieštvaninius kerojus, kažkokius vargais negalais suraizgytus siužetinius motyvus, — viskas nueina į trečiąjį planą, o pagrindiniu ir tikruoju filmo herojumi tampa delfinas. Tegul jis aiškiai dresuotas, tas džiugios natūros Fliperis su neįtikėtinais kulbitais ir šokiais, ,,šunišku" kvatojimu, idealia plastika, bet jis tikras, ir tai svarbiausia. Tikras, kaip vanduo, kuriame nardo, kaip fantastiški povandeniniai augalai, kaip ryškus arba, atvirkščiai, pritvinkęs artėjančios audros dangus virš Fliperio :valdų... Ir kaip netikri supantys jį žmonės.
Du žanro keliai. Bet dilemos čia būti negali.
Stasys Kovas
Literatūra ir menas, 1970-03, 01.17
