Tiesa su reveransais

Visų pažįstamas Gremas Grinas — stebėtinai „kinematografiškas" rašytojas (jis ir pats yra parašęs savo kūrinių ekranizacijų bei originalių scenarijų), tačiau kino ekrane jam nelabai sekasi. Užsienio spauda vienbalsiai pripažino nepavykusiais kinematografinius „Tykiojo amerikiečio" ir „Mūsų žmogaus Havanoje" variantus. Romanui neprilygsta ir naujas amerikiečių filmas „Komediantai", pasirodantis mūsų ekranuose. Bet atitrūkime kuriam laikui nuo literatūrinio šaltinio ir pamatysime, kad šis režisieriaus Piterio Glenvilio darbas yra svarbus savo sumanymu (tai, tiesa, priklauso Grinui), o kartais pasiekia ir tam tikrą meninio įtaigumo laipsnį.

„Komediantų" kadrai nukelia mus į Haitį, į tą galvažudišką Diuvalje — „tėtės Doko“ ir jo „Opričnikų" tonton-makutų režimą — vieną negražiausių mūsų amžiaus grimasų. Čia randi visais atžvilgiais tvankios šalies vaizdą (filmas buvo sukamas Tanzanijoje; tai, kiek teko girdėti, sukėlė diplomatinį konfliktą tarp Haičio respublikos ir šios valstybės), nemaža tikslių, pusiau dokumentiškai, o ne dekoratyviškai pateiktų realijų. Toksai, sakysim, epizodas, kur naujame, bet tuščiame Diuvaljevilio mieste, nykiai didingos architektūros fone, sau lapinę surenčia rachitikas elgeta. Tokios ir scenos, kur autentiškuose turgaviečių, uostų fonuose pasirodo bevardžiai filmo herojai — įbauginta čiabuvių minia. Kaip ir kiekvienas kūrinys apie terorą, paremtą siaubu, „Komediantai" kartkartėmis įgauna apibendrintą prasmę. Tradicinė „tėtės Doko" demagogija, juodi tonton-makutų akiniai, slapstantys intuityviai įsisąmonintą pasmerktumą, visuotinio įtarumo, šantažo ir savivalės rezginys kelia asociacijas ir su trečiuoju reichu, ir su Pietų Afrikos Respublika, ir su nūdiene Graikija. Kiekviena durtuvais paremta diktatūra pasmerkta žlugti — tokią mintį gal kiek tiesokai, bet užtat aistringai išreiškia vienas finalinių juostos kadrų, kuriame sukilėlio koja su įniršiu traiško  juoduosius akinius.

Skaitytojas, gal būt, pagalvos, kad Glenvilio „Komediantai" — aštrus dabartinio politinio  kinematografo  kūrinys. Taip nėra. Ekrano „Komediantų" aštrumą glaisto „tvirto" siužeto linijos, kuriose atsiskleidžia pagrindinių herojų — kelių svetimšalių — likimas.

Tai gana paradoksalu, nes Grino romane šios linijos anaiptol nešokiruoja. Viešbučio savininkas Braunas, apsišaukėlis „majoras" Džonas, diplomatas Pineda ir jo žmona Marta, persenusi misionierių Smitų porelė — visi šie keistų likimų ir prieštaringų charakterių žmonės, priversti vaidinti lojalumo komediją smurto šaly, — romane organiškai įjungti į tą aplinką, kurioje egzistuoja „tėtės Doko" figūra. Mat Grinas, kaip paprastai, pasirinko politinio -avantiūrinio romano formą, nuspalvinęs  ją  skausminga   ironija.

Režisierius nesiryžta tipiškam Grino „teatrui". Jo  tonton-makutai neša  tikrą grėsmę, jie ne tokie niekingi, kaip romane: šalia natūros ir žanrinių scenelių autentiškumo rėžia akį kiek butaforinis paviljonas arba salsva Holivudine koncepcija pateiktas Martos—Brauno meilės romanas. Šmaikštūs, pikti Grino  dialogai skęsta rusvai gelsvame filmo kolorite, lyg kokioje beorėje erdvėje, ir šiame spalvotame vakuume režisierius neretai leidžiasi į kompromisus.

Teko girdėti, esą, „Komediantai"   —„aktorinis" filmas.  Su tokia nuomone galima sutikti tik formaliai. Filme,  tiesa, dalyvauja visa eilė puikių  aktorių, išskyrus gal tik  Elizabet Tailor , nuo „Rapsodijos" laikų padariusią didelę pažangą, nors aktore taip ir netapusia.Bet jie visi nesudaro vieningo ansamblio. Ričardas Bartonas (Braunas), kurį mūsų ekranuose regime pirmą sykį, pakartoja savo pamėgtą „stipraus žmogaus" variantą: jo Braunas — joks komediantas, jis nebūtų laip lengvai pravirkęs kapinių scenoje. O Aleko Gineso majoras Džonsas — komediantas, taip išsyk išsiduodantis, kad režisierius net nukerta kai kuriuos siužetinius šio personažo motyvus, supratęs: tokiu Džonsu sukilėliai negalėtų patikėti. Gal tik Piterio Ustinovo suvaidintas Pineda labai santūriomis,  melancholiško humoro kupinomis intonacijomis priverčia patikėti tiek „griniška“ filmo prigimtimi, tiek jo pavadinimo logika.

Saulius Macaitis

Literatūra ir menas, 1969-50, 12.13