Revoliucijos pašaukti
Partijos XXIV suvažiavimui artėjant, ekranuose pasirodė nemaža filmų, rodančių autorių norą, kad jų kūrybinė veikla atitiktų partijos ir liaudies keliamus reikalavimus. Maštabiški, ryškių charakterių filmai „Raudonoji aikštė", „Direktorius", „Liubov Jarovaja", vaizduojantys lemtinguosius mūsų šalies gyvenimo laikotarpius, yra glaudžiai susiję su revoliucine tarybinės kinematografijos tradicija, pulsuoja nūdiena, jos įdėjomis.
Reikšmingas indėlis į mūsų kinematografo kuriamą revoliucijos epopėją - dviejų serijų meninis filmas „Raudonoji aikštė". Dvi novelės atkuria Tarybinės Armijos gimimo ir formavimosi aplinkybes. Didžiulė tema filme vystoma pasakojant apie vieną tik vieną buvusios caro armijos pulką, į kurį pradiniuose filmo kadruose ir ateina partijos pasiųstas komisaras — Piterio darbininkas Amelinas.
Drauge su Amelinu išsyk patenki į aštrių konfliktų zoną. Kiekvienas šio demoralizuoto pulko kareivis turi kažkokią savo tiesą, kurią pradedančiam komisarui reikia įtvirtinti arba nurungti savąja. Baltarusis Karpušonkas svajoja apie žemę, karininkas Kutasovas samprotauja apie „brolžudikišką" — pilietinį — karą, jūreivis Volodia skelbia nežabotos laisvės lozungus...
Nenauja, primena „Optimistinės tragedijos" situaciją? Bet taip buvo. Dramaturgai J. Dunskis ir V. Fridas už savo scenarijų „Raudonajai aikštei" apdovanoti sąjungine premija neišgalvojo šių charakterių bei konfliktų. Jie tebėra aktualūs ir šiandien.
Centrinės spaudos puslapiuose „Raudonoji aikštė" sukėlė diskusiją, o tai jau savaime kalba jos naudai: nesiginčijama tik dėl pilkų, besparnių, vienadienių kūrinių. Kai kurie kritikai filme, pasakojančiame apie tokius reikšmingus dalykus, norėtų matyti daugiau romantikos, išorinio patoso. Man regis, tai nepamatuotas, inertiškas požiūris: juk ir „Čiapajevas" pastatytas šiandien, atrodytų, matyt, jau kiek kitaip. Galima tik sveikinti filmo režisierių V. Ordynskį, kad jis atsisakė įprastinės paviršutiniškos istorinio-revoliucinio žanro juostų atributikos, tų maršų pagal šaunią dainą, jau seniai tapusių sąlygiškais ženklais. Filme yra patoso, tačiau aiškiai analitinės prigimties; čia svarbiausia — kaip fomuojasi naujo tipo žmogus, jo pasaulėžiūra, kaip drauge su pulku auga ir komisaras Amelinas, kaip keičiasi Kutasovo mąstysena, kokią vidinę dramą jiems tenka pergyventi, pavyzdžiui, tada kai ruošiamas savižudiškas šarvuočio žygis. Pasinaudojęs šiuolaikinio kinematografo pasiekimais, V. Ordynskis kuria juostą pagal meninės publicistikos dėsnius, apsupdamas autentiškus aktorių S. Liubšino (Amelinas) ir V. Šalevičiaus (Kutasovas) suvaidintus herojus beveik dokumentiškai traktuotu fonu. Neteisinga būtų kalbėti, esą toks sprendimas susmulkinęs temą: atvirkščiai, intonacija pusbalsiu, vyraujanti filme, paruošia dirvą jo emociniams centrams, priverčia juos suskambėti įtaigiai ir jaudinančiai. Prie tokiu epizodų , pavyzdžiui, priklauso scena Raudonojoje aikštėje, kur Leninas (aktorius S. Jakovlevas) kartu su kariais duoda priesaiką. Aukšti žodžiai čia neskamba formaliai, nes už jų — konkretūs, gyvi žmonės, kuriems revoliucija — visa gyvenimo esmė.
Su kito pobūdžio patetika susiduri V. Fetino pastatytoje klasikinės K. Treniovo pjesės „Liubov Jarovaja" ekranizacijoje. Čia triumfuoja atviras, nepridengtas, patosas: nors filmas plačiaformatis ir spalvotas, jo koncepcija nuosekliai tradicinė. Kalbant apie kūrinį iš jo autorių pasirinktų pozicijų, tektų jį įvertinti teigiamai, nors, ir su išlygomis.
Pagrindinis „Liubov Jarovajos" privalumas - aktorės L. Čiursinos talentingai sukurtas herojės paveikslas. Ji ateina į šį kiek dekoratyvų, iki galo nenugalėjusį savo teatrinės prigimties filmą kaip sunkaus likimo , bekraščio atsidavimo revoliucijai žmogus. Jos maniera vaikščioti, kalbėti, rūkyti, tiesiog tylėti - konkreti, autentiška, bet kartu ir tokia, kad išsyk jauti didelę asmenybę. Aktorė myli savo heroję, didžiuojasi ja: šie jausmai persiduoda ir mums, žiūrovams.
Pagrindinis filmo silpnumas , kaip bebūtų keista, irgi siejasi su aktoriumi. Tai buvo tikrai fatališkas sprendimas — poručiko Jarovojaus vaidmeniui pakviesti aktorių V.Lanovojų, atsinešusi į šį vaidmenį visą blogiausių kartoninio piktadario štampų bagažą. Dramatiškas veikalo konfliktas — vyras ir žmona nuėję į skirtingas stovyklas, — dėl aiškaus partnerių nelygiavertiškumo darosi kiek sąlygiškas. Rimtas ideologinis ginčas nelauktai susikeitus akcentams, verda kūrinio periferijoje, kur kryžiuojasi Liubov Jarovajos ir mašininkės Panovos, siužetinės linijos. Aktorė R.Nifontova, žinoma daugiau kaip „žvdrųjų" rolių atlikėja, čia sėkmingai išsiveržė iš savo nedėkingo amplua rėmų, parodydama cinišką ir protingą, visomis dvasios jėgomis neapkenčiančią „chamų valdžios“ moterį. Moralinis Panovos krachas filme natūralus ir dėsningas, tai ištisos pasaulėžiūros krachas.
...Teminis filmų rodymas „Liaudis ir Partija — vieningi", skirtas LKP XVI suvažiavimo ir TSKP XXIV suvažiavimo garbei, dar tik įpusėtas. Be čia minėtų kūrinių, bus demonstruojamas „Direktorius", lietuviškoji „Vyrų vasara". Šalia Liubov Jarovajos, Amelino ir Kutasovo, ekrane pražingsniuos ir kiti revoliucijos pašaukti ir mobilizuoti herojai — raudonasis direktorius Aleksejus Zvorykinas, čekistas Algirdas Alsys... Bet apie juos - kitą sykį.
Stasys Kovas
Literatūra ir menas, 1971-09, 02.27