Prie ištakų...
Šio filmo likimas buvo sunkus. Jau sukūrus didelę jo dalį, filmavimo aikštelėje žuvo pagrindinio vaidmens atlikėjas - aktorius Jevgenijus Urbanskis. Teko viską pradėti iš naujo. Todėl šiandien, žiūrint filmą „Direktorius", dedikuotą „tarybinės automobilių pramonės pionieriams, pirmųjų penkmečių didvyriams", prabyla ir paprasta žmogiškoji atmintis: juk filmo kūrėjų kelias buvo beveik toks pat tragiškas, pareikalavęs ne mažesnės ištvermės ir partinio ryžto, negu tas, kurį parodė raudonasis direktorius Aleksejus Zvorykinas ir jo bendražygiai.
Šiam filmui galima padaryti nemaža priekaištų, tačiau jie jokiu būdu nepaneigia „Direktoriaus" privalumų. Filmas - tarsi kalba, kai oratorius dažnai užsikerta, daro pauzes, norėdamas gurkštelti oro, bet visa tai kyla iš didelės aistros, kuriai ir žodžių, atrodo, per maža.
Aleksejus Zvorykinas, kurį naujajame filmo variante vaidina Tagankos teatro aktorius Nikolajus Gubenka, pasirodo šiame kūrinyje kaip paprastas jūreivėlis šmaikščiomis odesiečio manieromis, tuojau pat pamilstantis kūningą pirklio dukrą. Į jį žvelgi su tam tikru nepasitikėjimu, juoba, kad ir scenaristas J. Nagibinas meilės linijai kuria trivialias situacijas. Plaukia kadrai, kupini režisieriaus A. Saltykovo mėgiamo sodraus buitinio komizmo, Gubenka improvizuoja, o nepasitikėjimas vis dar nesisklaido...
Bene pirmą kartą rimtai patiki herojumi, kai jis atskiriamas nuo išžygiuojančių į frontą savo draugų raudonarmiečių ir paliekamas besisteigiančio automobilių fabriko direktoriumi. Aplinkui suirutė, diena baisiai šalta, o sutrikęs, sloguojantis Zvorykinas-Gubenka tyliai sako susirinkusiai apie jį žmonių saujelei: „Automobilius darysim... Štai koks dalykas..."
Naivi ir jaudinanti pradedančiojo direktoriaus meilė mašinoms, jo nepakantumas miesčioniškai nepo buičiai, užsispyrimas, nugalint senųjų specialistų ironiją bei nepasitikėjimą, jo tikėjimas žmogumi ir neapykanta šventinėms fanfaroms - visose šiose Zvorykino charakterio briaunose atsiskleidžia kažkas labai sava, nacionalu, žmogiška, kas negali nesukelti žiūrovų simpatijų bei susijaudinimo. Mūsų akyse klostosi maštabiškas masių vadovo charakteris, kurio paieškoms J. Nagibinas ir A. Saltykovas ištikimi dar nuo atmintinos savo juostos „Pirmininkas". Pirmosios serijos pabaigoje mes išsiskiriame su buvusiu jūreivėliu; jo revoliucinė energija bei organizacinis talentas rado tinkamą dirvą tarpti ir taikos sąlygomis. „Revoliucija nesibaigė, ji pasidarė dalykiška", - sako direktorius Zvorykinas, ir, kaip geriausias jo žodžių įrodymas, iš gamyklos vartų rieda automobilis - mūsų industrinės revoliucijos pirmagimis!
Pirmoji filmo dalis apima gana didelį istorinį laikotarpį, o antroji skirta iš esmės tik vienam įvykiui - tarptautiniam automobilistų reidui dykuma, kurio metu tarybinės mašinos pasirodė ištvermingiausios. Tai temperamentingas, ryškus kinematografinis reginys, tiesa, nestokojąs ir stilistinių nelygumų (perdėm detektyvinė basmačių užpuolimo scena ir kt.). Pagrindiniai „Direktoriaus" oponentų argumentai ir yra nukreipti prieš antrąją seriją: čia, esą, įdomiai sumanytas charakteris nebesivystąs toliau. Man regis, galima ginčytis dėl visos juostos kompozicijos, tačiau naivu norėti, kad Zvorykino charakteris, dialektiškai klostęsis istorinio proceso metu (I serija), taip pat sparčiai vystytųsi ir konkrečiame veiksme (II serija). Pabandyk sukaupti antrą tiek žinių per mėnesį, kiek sukaupei per visą dešimtmetį!..
Pirmoji „Direktoriaus" dalis atveda herojų prie gigantiško visų žmogiškų jėgų išbandymo slenksčio, motyvuoja jo brandą ir pergalę. Beje, čia autorių mintis darosi metaforiškesnė, verčia susimąstyti jau ne tik apie konkretaus Zvorykino, bet ir apie visos mūsų šalies likimą, neišsenkančią gyvybinę jos jėgą. Tam padeda ir plastinė dykumos faktūra, kurią operatoriai G. Ciekavas ir V. Jakuševas panaudojo labai sugestyviai.
Gaila ,žinoma, kad į šio reikšmingo, geriausias mūsų revoliucinio kino tradicijas tęsiančio kūrinio finalą įsilieja ir abejotina gaida. Keista, kad talentingas režisierius A. Saltykovas sugeba taip nuosekliai gadinti savo juostų baigmes. „Pirmininko" pabaigon jis įvedė atsiganiusių karvių bandos kadrą... „Direktoriaus" finalas ir vėl atvirai iliustratyvus. Į jaudinančią nugalėjusio Zvorykino ašarų sceną režisierius įmontavo industrinės nūdienos viziją, išspręstą salsvai, kaip prieškariniame atviruke. Mintį, kad mūsų šiuolaikinę tikrovę kūrė tokie žmonės, kaip Zvorykinas, pats filmas įrodė nepalyginamai subtiliau ir žmogiškiau, su tikra menine jėga.
Stasys Kovas
Literatūra ir menas, 1971-13, 03.27
