Reginio pergalė
Žmonių srautas nepaliaujamai plūsta į TSRS — Italijos gamybos filmą „Raudonoji palapinė", demonstruojamą jau antrą savaitę. Ar tai turėtų reikšti, kad naujas režisieriaus Michailo Kalatozovo kūrinys tapo mūsų mene tokia pat nepralenkiama viršūne, kokia kažkada buvo jo filmas „Skrenda gervės"? Ar čia veikia tik įprastinės „supergigantų" pasirodymą lydinčios aplinkybės — tarptautinė produkcija, ,,žvaigždžių" vardai, plati išankstinė reklama? Nei viena, nei kita.
Vertinant „Raudonąją palapinę", matyt, negalima beatodairiškai tik teigti arba neigti. M. Kalatozovo juosta, atkurianti legendinį italų arktinės ekspedicijos gelbėjimo žygį, išsiskiria mažoriniu, šventiškai ryškiu gyvenimo vaizdavimu, teikdama pasitenkinimą romantinių juostų vaizdus, išreiškusius žmogaus ir gamtos konfliktą ankstesniuose M. Kalatozovo išsiilgusiam žiūrovui. Kulminacinės scenos, kuriose gausu veiksmo, rodo didelį režisieriaus ir operatoriaus L. Kalašnikovo meistriškumą, primena temperamentingus kinematografinius kūriniuose: „Pirmasis ešelonas",“Neišsiųstas laiškas", „Aš — Kuba". Savo realumu giliai jaudina dirižablio „Italija" katastrofos scena, kai kamera sparčiai tolsta nuo žmonių, pasilikusių ant lyties plačiaformačio kadro gylyje, žiūrovas tarsi pasijunta tarp tų, kurie beprotišku greičiu skrenda į erdves, įsitvėrę metalinių dirižablio griaučių, daužomi vėjyje plevėsuojančių brezento draiskalų... Nepamirštamas lyties trūkimo epizodas: sakytum, kažkieno ranka su nematomu fluomasteriu brėžia ant ledo juodą liniją. Sutrikimas, panika dreifuojančių tarpe, kojos, vis labiau grimztančios į vandenį, kol jis, tarsi kokį akvariumą, nelauktai užpildo visą milžinišką kadrą. .. Tai fragmentai, verti prilyginimo geriausiems panašaus masto filmų reginiams.
Blogiau, kai įspūdingą reginį filme bandoma derinti su nūdieniška filosofine drama. Senasis generolas Nobilė (anglų aktorius Piteris Finčas) tebesikamuoja dėl 1928 metų įvykių ir —jau kelintą kartą — vaizduotėje kalbasi su jų dalyviais, norėdamas nuraminti sąžinę, išgirsti savo nekaltumo įrodymus. Tuo be galo suinteresuoti ir filmo autoriai. Taip suinteresuoti, kad, nepaisydami aibės ginčytinų momentų „Nobilės byloje". jie priverčia įžymųjį šiaurės tyrinėtoją Amundseną, buvusį, kaip žinoma, nesutaikomu,principiniu Nobilės priešu, įteikti generolui atleidimo indulgenciją. Airių aktorius Šonas Konoris (jam, atsisakiusiam toliau vaidinti antikomunistinį superagentą Džeimsą Bondą ,dalyvavimas „Raudonojoje palapinėje“—savotiška deklaracija) randa daug sudėtingų ir įtikinamų spalvų Amundseno paveikslui.Tačiau žmogui , bent kiek susipažinusiam su Nobilės ekspedicijos istorija, tokia pabaiga negali neatrodyti išgalvota. Tuo pačiu ji atidengia ir visą „teismo" linijos dirbtinumą.
Šios linijos režisūrinis sąlygiškumas visiškai pateisinamas iškamuoto Nobilės vizijomis, bet jis neretai prasiskverbia ir į retrospektyvinę filmo dalį, vaizduojančią autentiškus įvykius ir sumanytą kaip griežtai realistinę. Tai ypač pasakytina apie blogąja prasme teatrališką Malmgremo žuvimo sceną. Čia net ledinis karstas, į kurį, gelbėdamas draugus, savo valia atsigula herojus, atrodo netikras, nulipdytas iš papje-maše.. . Tokie režisūrinės klausos sutrikimai gal nebūtų taip pastebimi kito, mažesnio polėkio juostoje. Bet „Raudonoji palapinė" — šiaip ar taip, neeilinis filmas, nutviekstas tikros, rūsčios romantikos, keliantis pagarbą ir todėl — ypatingą reiklumą.
Retai kada ekrane matai tokį tarptautinio masto aktorių „žvaigždyną". P. Finčas, Š. Konoris, Klaudija Kardinale, kurianti, kaip teigė autoriai „apibendrintą visų laukiančiųjų moterų" paveiksią, matyt, todėl ir neturintį jokių individualumo bruožų. . . Vokietis Hardis Kriugeris, atliekantis lakūno Lundborgo vaidmenį, atvirkščiai, labai savitas; Nikita Michalkovas —temperamentingasai Čiuchnovskis; nepakeičiamas radistas Marijas Adorfas. .. Šalia jų — ir mūsų Donatas Banionis. Mariano vaidmuo nedidelis, o, be to, jis (išskyrus gal isterikos sceną) nekelia aktoriui sudėtingesnių psichologinių uždavinių, kuriuos D. Banionis sėkmingai sprendžia ankstesniuose savo filmuose.
Nežiūrint tam tikrų nelygumų, ne visada vykusių bandymų sujungti reginio estetiką su intelektualiniu disputu, filmas „Raudonoii palapinė" vertintinas kaip teigiamas mūsų ir užsienio kino meistrų bendradarbiavimo rezultatas. Internacionalinė jo kūrėjų grupė tarsi perėmė estafetę iš tų dienų, kai visas pasaulis įtemptai sekė tragiškos istorijos peripetijas ir „Krasino" žygį. Viename įspūdingiausių filmo kadrų matome legendinį ledlaužį, lekiantį it viesulas į jūrą, paliekantį kadre šventiškai pasidabinusią leningradiečių minią. Vieningas minios pakilimas tuojau pagauna ir žiūrovų salę. Ir pajunti pasididžiavimą tais, kurie visada tiesė solidarią ranką — kai nuo sprogimų drebėjo Ispanijos žemė, kai Europa gelbėjosi nuo rudojo maro arba kai ant šiaurės ašigalio lyčių stovėjo raudona palapinė, kiekvienam šios žemės piliečiui primindama jo pareigą.
Saulius Macaitis
Literatūra ir menas, 1970-49, 12.05
