Baksteris nori būti žmogum

Priemonės, kuriomis siekia karjeros smulkus vienos amerikinės įstaigos tarnautojas Baksteris, švelniai tariant, gana originalios. Tiksliau net ir nemalonios, keliančios pasišlykštėjimą. Iš tiesų, kaip, vadovaujantis mūsų visuomenėje priimtomis moralės normomis, pateisinti žmogų, dėl tarnybinio paaukštinimo paslaugiai užleidžiantį savo viengungišką butą pikantiškų pasilinksminimų geidžiamiems viršininkams? Žmogų, trypiantį tarpuvartėje, po apšviestais savo buto langais, pašiurpusį nuo rudens žvarbos, nekantrų ir vis dėlto  nuolankų?. .

Tačiau amerikiečių  meninis filmas ,,Butas" netampa, kaip galima tikėtis, čaižia satyra. Jis išspręstas tragikomiškai. Piešdamas nūdienės Amerikos „mažųjų  žmonių" — klerkų, liftininkių, nedidelių pensionų gyventojų — buitį, režisierius Bilis Vailderis nenuslepia sunkių, skaudžių, bet gėdingų šio gyvenimo momentų. Jis pašiepia savo herojų neprincipingumą, bestuburiškumą, kartu jų nuoširdžiai gailėdamasis, nepamiršdamas, kaip sunkiai jiems tenka kiekvieną dieną, kiekvieną valandą kovoti už žmogiškąjį orumą. Toji šilta žmogiška intonacija, matyt, ir nulemia tai, kad tradicinis „happy end" šiame filme skamba ne taip dirbtinai, kaip visada: jis subtiliai paruoštas viso ankstesniojo veiksmo.

Mūsų ekranuose regime jau trečią Bilio Vailderio filmą — po intriguojančio psichologinio detektyvo „Kaltinimo liudytojas"  ir filmo  „Džaze tik merginos!",  kuriame tradicinis vodevilis su persirenginėjimais aktorių meistriškumo dėka nelauktai išvengė vulgarumo. Vailderis — vienas iš Holivudo „senosios gvardijos". Jo režisūra visada pasižymi aukštu profesionalumu, geru skoniu, meistrišku darbu su aktoriais. Antai „Kaltinimo liudytojuje" žiūrovą pavergė Čarlzo Loutono ir Marlenos Ditrich duetas, „Džaze tik merginos!" kadruose — tragiško likimo aktorės Merilinos Monro žavesys.

Ilgam įsimena ir dviejų pagrindinių „Buto" vaidmenų atlikėjai. Pirmą kartą susitinkame su populiariosios Širli Maklein menu, demokratišku ir įtaigiu, niekuo neprimenančiu vadinamųjų kino „žvaigždžių“ tradicijų. Korektiškumas  ir savitvarda, tragiškas nusivylimas, nudažęs įkypų akių žvilgsnį, ir laimės ilgesys, viltis ir skausmas — juk iš biografijos daug ko nebeišbrauksi! — tokia jos  liftininke Fren, suprantama ir artima milijonams jos žemiečių. Labai realus filme ir Baksteris, kurio atlikėjas Džekas Lemonas puikiai jaučia kūrinio stilių, čia pašiepdamas herojų, čia vėl stengdamasis sukelti simpatiją Baksteriui, neskubėdamas jo smerkti, kviesdamas susimąstyti dėl sąlygų, privertusių jį atlikti tą ar kitą poelgį. Ir kai finale Baksteris, aukodamas karjerą, atsisako tęsti gėdingą praktiką su buto „nuoma", pamąstai: dieve, koks klaikus tas pasaulis, kuriame natūraliam gestui lemta pakilti iki  heroizmo rango!..

Stasys Kovas

Literatūra ir menas, 1970-33, 08.15