Ar meilė trise – išeitis? Francois Truffaut filmų retrospektyvai įpusėjus

Kai šią vasarą vienoje festivalinės Maskvos salėje į pakylą užlipo juodų kaip anglis plaukų, nedidelio ūgio įtūžęs (dėl prasto vertimo) pusamžis vyriškis, buvo labai nelengva atpažinti, kad tai jis vaidino tą sutrikusį nuo aplinkinių nemeilės paauglį Antuaną Duanelį, kuris tapo Francois Truffaut debiutinio filmo „400 smūgių" herojumi ir vienu ryškiausių simbolių prancūzų „naujosios bangos", taip triukšmavusios šeštojo ir septintojo dešimtmečio sandūroje. Paauglys Jeanas-Pierre Leaud augo, brendo, vyriškėjo, o jo mokytojas ir draugas Truffaut, neatsisakydamas išgalvoto personažo Duanelio, stebėjo tą paprastą procesą su kino kamera, skirdamas jam vis naujus filmus. Ciklas filmų apie tą patį personažą įvairiais jo gyvenimo etapais, atitinkančiais ir atlikėjo gyvenimo permainas, - unikalus reiškinys pasaulio kine. Kaip unikali - nors šis bruožas ir nelengvai įžvelgiamas - buvo ir visa F.Truffaut (1932-1984) kūryba.

Vieną iš Antuano Duanelio ciklo filmų – „Pavogti bučiniai" (1968) šiandien galime pamatyti ir pas mus, keturiuose šalies miestuose vykstančioje septynių Truffaut kūrinių retrospektyvoje. Nors šio menininko atveju gana beprasmiška skirstyti filmus į daugiau ar mažiau vertingus, labai daug lemia ir asmeninės nuotaikos, kontakto su kūriniu jėga. Mano dėmesį labiausiai patraukė du kiti retrospektyvos filmai: „Žiulis ir Džimas" (1962) bei „Dvi anglės ir Kontinentas" (1971).

Tarp šių dviejų kūrinių - irgi glaudūs saitai, aiškintini ne tik kreipimusi į to paties rašytojo Henri- Pierre Roche kūrybą, pasireiškiantys ne tik kompozicijos struktūrų adekvatumu ar analogiška šio amžiaus pradžios aplinka. Pajutęs, kad „Dvi anglės..." - tarsi savotiška „Žiulio ir Džimo" variacija, labai nudžiugau, kai Truffaut viename interviu radau tiesioginį šio spėjimo patvirtinimą: „Po „Žiulio ir Džimo" kiekvienas mano filmas buvo pradedamas, siekiant užginčyti ar papildyti vieną iš ankstesniųjų darbų; tai lėmė ciklus, grupes ir dėjosi ne visada sąmoningai, žinoma, išskyrus tai, kas susiję su Antuanu Duaneliu. „Dvi anglės...“ - tai mano atsakymas „Žiuliui ir Džimui", kuris man atrodė nepakankamai gyvas. (...) Norą tęsti šį darbą sukelia nepasitenkinimas, įsitikinimas, kad tave ištiko nesėkmė. Žodžiu, viskas absoliučiai reliatyvu".

Pirmiausia reliatyvu tai, kad net Truffaut, kuris, prieš pasirinkdamas režisieriaus profesiją, buvo vienas įžvalgiausių prancūzų kino kritikų, ne visada gali objektyviai vertinti savo paties kūrybą. „Nepakankamai gyvas" - žodžiai visiškai netinkantys reto gyvybingumo juostai „Žiulis ir Džimas". Dar ganėtinai reliatyvu ir tai, kaip vertintina kūrėją trikdančių motyvų tąsa: ne tokių gabių autorių atveju turbūt kalbėtume apie pasikartojimą, o tarkim, Fellini, Bergmano, Truffaut variacijas ta pačia tema galėtum žiūrėti ir žiūrėti, vis ilgėdamasis dar vieno kokio štricho, atrodytų, jau susiformavusiame paveiksle.

Abiejuose filmuose - keisti trikampiai, kuriuos autorius sprendžia kitaip, negu lieptų tradicija (gal tik ta dviguba savižudybe „Žiulio ir Džimo“ finale Truffaut daro tam tikrą reveransą bulvarinei melodramai, į kurią jis, nebūdamas toks snobas kaip mes, žvelgia kur kas ramiau ir pagarbiau). Žiulis ir Džimas - neišskiriami draugai, jų abipusė simpatija neturi jokio dviprasmiškumo, kuris būtinai atsirastų šiandien, jei kas sugalvotų pakartoti ekrane siužetą, ir tos gražios, turtinančios draugystės nesugeba suardyti nei I pasaulinis karas, nei draugužių meilė tai pačiai moteriai - įnoringai, nepaisančiai jokių visuomeninių sąlygiškumų paryžietei Katrinai (vienas geriausių Jeanne Moreau vaidmenų per visą jos ilgametę karjerą). Tuo tarpu „Dviejų anglių...“ trikampyje dominuoja dvi seserys, švelniai mylinčios viena kitą, linkusios net aukotis, kai kalbama apie jųdviejų bendrą dūsavimo objektą, atsiliepiantį tai į vienos, tai į kitos sesers jausmą, - irgi paryžietį, būsimą rašytoją, tikrą dendį Klodą (jį kuria suaugęs, bet paaugliško tyrumo dar nepraradęs Jeanas-Pierre Leaud).

Amžiaus pradžia, visi šeši abiejų filmų pagrindiniai personažai kupini truputį bauginančios, bet geidžiamos „naujos moralės" nuojautų. Kaip išsaugoti trapią trikampio pusiausvyrą, neaukojant nė vieno partnerio? Tradicinė šeima, anot jų, atgyvenusi institucija, bet ar yra jai alternatyva, ar meilė trise turi kokią realesnę išeitį? Nebūdamas primityvūs moralistas, su didžiausiu švelnumu stebėdamas herojų blaškymasi, Truffaut vis dėlto yra priverstas atsakyti į šį klausimą neigiamai. „Seksualinės revoliucijos" epochoje tokios išvados lyg ir negalėjo būti populiarios, tačiau švelnus ir šelmiškas „meilės trise" poetizavimas, keistai susijęs su griežtu Truffaut meno moralumu, - nesvarbu apie ką jis kalbėtų, - negalėjo nepaveikti net ir radikaliausiai šiuo atžvilgiu nusiteikusio jaunimo.

Mat Truffaut, kad ir kokią rimtą, skaudžią problemą nagrinėtų, dažniausiai subtiliai su ja žaidžia ekrane. Minimuose filmuose žaidimas prasideda jau nuo personažų tautybių ir jų vardų. Prancūziškas Žiulio vardas atitenka vokiečiui, angliškas Džimo - prancūzui; tuo tarsi apeliuojama į nacionalinių prietarų absurdiškumą: juk net skirtingose barikadų pusėse per karą atsidūrę, herojai galvoja ne trankiomis patriotinėmis kategorijomis, o apie tai, kaip čia netyčia nenušauti draugo... Intelektualiosios anglės juokais pramina savo bendrą draugą Kontinentu - juk jis iš kontinentinės Europos...

Truffaut žaidimai - tai, kas tikrai ir šiandien nepaseno, greičiausiai ir niekad nepasens. Kai jaunučiai Žiulis ir Džimas drauge su Katrina, valiūkiškai persirengusia berniūkščiu, laksto po Paryžių, eina lenktynių, kai jie drauge pietauja Žiulio namo Vokietijoje verandoje, kai Klodas su savo anglėmis tapo gamtoje, vaikšto parke, kupiname Rodino skulptūrų, patiri tikrą gyvenimo pilnatvę, impresionistinį grožį, kuris tam tikrą akimirką neišvengiamai virsta skausmu. Kaip „Dviejų anglių..." finale, parašęs pirmąją knygą, sako Klodas: „Buvo skaudu atgaivinti visa tai, bet dabar jaučiu, kad knygos personažai kentės vietoj manęs".

Taigi, Klodas sukūrė knygą, o Truffaut - savo filmus...

Saulius Macaitis

Literatūra ir menas, 1993-46, 11.13