Tarp Petro miesto mitų

Paprastai svečiai nekritikuojami už tai, kad atėjo užsidėję tą ar kitą skrybėlę. Aišku, ir aš nepasakysiu, pikto žodžio dėl ką tik pasibaigusios, Sankt Peterburgo žurnalo „Seans" kuruojamos, „Lenfilmo" naujų juostų savaitės. Mūsų dienomis, kai atstumai tarp, atrodė, „savų" miestų staiga tapo gigantiški, filmų transportavimo išlaidos, net kopijos pasiskolinimo galimybės — fantastiškos, svečių minimalaus skaičiaus apgyvendinimo šansas — menkas menkutėlis, keista, kad savaitė apskritai įvyko. Galiu tik apgailestauti, kad jos repertuaras keitėsi, man regis, ne į gerąją pusę; nebuvo žadėtų „Cinikų" (pagal A. Marienhofo romaną, su mūsų I. Dapkūnaite), Kiros Muratovos nuolatinio aktoriaus S. Popovo režisūrinio debiuto „Šypsena", kurio fragmentai, pamenu, padarė tokį neblogą įspūdį, ir pan. Bet šiaip jau šie mano painkštimai, žinoma, neįpareigojantys, nes, atvirai šnekant, norisi visko, būtent to, ko mūsų rankos nepasiekia.

Nustebino tik elitinio „Seans" žurnalo ryžtas paskutinę akimirką įtraukti į programą „postperestroikos" meto komediją „Sėkmės jums, ponai", feljetoninėmis priemonėmis rodančią buvusių Sovietų Sąjungos karininkų prisitaikymą prie naujų sąlygų (kas apsimeta užsieniečiams „čigonais", kas dirba šveicoriais, statistais kine, laidotuvių biuruose, ką žada pirkti... haremas). Naujausiame, Vilniuje platinamame „Seans" numeryje yra interviu su šio filmo režisierium Vladimiru Bortko; rašinio leitmotyvu palikta „benderiška" frazė: „...kaip čia nedirbti ir gauti daug pinigų". Žinoma, tai irgi — filmo dvasia — juokelis, bet savaitės rengėjų motyvas (tesusipažįsta, girdi, su viskuo) neįtikina: o jei kitą sykį susitiksime tik XXI amžiuje?

„Sėkmės jums, ponai" galėjo gimti ir Peterburge, ir Jekaterinburge, ir — su tam tikromis nacionalinėmis pataisomis — Kijeve. O tai ypač liūdna, nes „apskritai" amerikietiško, „apskritai" postsovietinio ar „apskritai" europietiško kino prisižiūrime ir taip.

Trys likę savaitės filmai patenkina, ačiū Dievui, kaip tik specifinius mūsų lūkesčius, leidžia pajusti senąją ir naująją „Lenfilmo" žemyno dvasią. Nors vieno šių filmų („Akmuo") veiksmas formaliai siejamas su Jalta, kitame („Skorpiono sodai") apskritai svarbios ne geografinės, bet istorinės koordinatės, ir tik trečias prasideda energingu juodomis odinėmis striukėmis vilkinčių vyrų ėjimu pro konkretų gelsvokos šviesos nutviekstą Smolnį.

Tai „Mitas apie Leonidą", vienas iš tų daugybės pasaulio kinematografo kūrinių, kuriuose, kaip I. Sabo „Hanusene", Dž. Louzio (J. Losey) „Trockio nužudyme", apie istorinį kataklizmą pasakojama per autentišką, bet smulkesnę figūrą; koncentruojantis būtent į ją, galima geriau suvokti oficialaus mito mechaniką ir prasmingai ją išklibinti. Leonidas Nikolajevas, žinia, 1934-aisiais nušovė Kirovą ir davė pradžią masinėms represijoms. Taigi pats principas (meniniu atžvilgiu nelyginant naujojo filmo su minėtais kūriniais) — ne naujas, bet dėkingas.

Jau antrasis juostos kadras — visiškai kitokios, nei tas energingas vyrų ėjimas, faktūros. Ant molo stovi pora: ji — aukšta, dailiai nuaugus, jis — mažiukas, primenantis pionierių (ar kokį jos įsūnį), ilgomis komiškomis glaudėmis. Ji — Leonido žmona Milda (akt. N. Narmontaitė) — irkluoja, godžiai žiaumoja arbūzą, čiumpa savo vyrą — vaiką ant rankų, jis (akt. S. Gamovas) ir ant rankų nešamas, nepaleidžia armonikos, bando griežti, aišku, „Mūsų šarvuotį". Deja, ši groteskiško froidizmo atspalvį turinti porelė — įdomiausia, kas yra kūrinyje.

„Lenfilmo" operatorius Dmitrijus Dolininas kadaise debiutavo režisūroje „Sentimentalia kelione į bulviakasį", sužavėjęs subtilumu, paprastumu, nebijojimu, to pavadinime deklaruoto sentimento. Bet istorinė faktūra, juolab istorinė „mechanika", jam visiškai slysta iš rankų. Šiandien nebegalima taip prikišamai rekonstruoti praeities, kad kiekvienas „šautuvas" iššautų: jeigu gatvės elgeta dusyk iš eilės padainuos ukrainietiškai, vadinasi, trečiame kadre jį „sutvarkys" nacionaliniais motyvais; jeigu Leonidą kas nors įsitemps į bordelį, vadinasi, jis iš ten išeis dailiai, it piešimo pamokoje, nupieštomis lūpytėmis ant skruosto. Ir taip toliau. Laimė, D. Dolininui ir jo scenaristui P. Finui bent pakako nuovokos nedaryti filmo „Bucharinas — liaudies priešas" klaidos ir nelįsti į paties Kirovo figūros analizę. Lieka „antimitas": Napoleono kompleksų kamuojamas mažas žmogeliukas, patologiškai infantilus, „savas" tik tarp paauglių, miestučius žaidžiančių. Ir jis, ir jo žmona suvaidinti raiškiai, įdomiai, bet kam reikia tos nesibaigiančios mitų ir antimitų pynės, iš filmo taip ir nepaaiškėja.

Panašūs klausimai nekyla po reikšmingiausio, mano manymu, savaitės filmo — ironiškų, intelektualių Olego Kovalovo „Skorpiono sodų". Nežinau, ar šiam režisieriui — kritikui pavyktų tradicinis kinas. Bet, gavęs į rankas jau egzistuojančią medžiagą (vaidybinę, dokumentinę), jis jaučiasi drauge ir vaiku, ir Petru Pirmuoju, jis perteikia mums savo bekraštį entuziazmą, kylantį iš galimybės kurti visai naują tikrovę: buvo mitologinė, dabar, nuspalvinta Piterio intelektualo O. Kovalovo sarkazmu, — supermitologinė. Kažkoks pusgalvis jefreiteris Kočetkovas (jis paimtas iš vieno „lietuviu kino tėvų" — Aleksandro Razumno, „Ignotas grįžo namo" autoriaus, taip pat išraiškingo 1955 metų filmo „Atsitikimas su jefreiteriu Kočetkovu") patenka į šnipų pinkles ir pailiustruoja savo pavyzdžiu tarybinio kario budrumą. O. Kovalovas eina toliau, randa archyve antialkoholinį kino plakatą, kur tas pats aktorius V. Gračiovas, tada, matyt, studentas, filmavosi. Ir štai — „siužetas": angeliškas Kočetkovas, susidūręs su šnipais (juk „šnipę" jis mylėjo), ėmė ir užgėrė.

Karkasą O. Kovalovas panardina į tų metų ne pačią oficialiausią kino kroniką, leisdamas nusistebėti aiškiai absurdiškais epochos kontrastais: vyksta pasaunis jaunimo festivalis Maskvoje, Chruščiovui leteną spaudžia Merilin Monro, vadinasi, „geležinė uždanga" kiek praverta. O tuo pat metu Sovietuose gaudomi „stileivos", iš už kiekvieno kupsto laukiama išlendant „imperializmo agento". Beprotiška šalelė, nieko nepasakysi! Mitologija, kuri prarado vieningus, nors jau Stalino laikais, orientyrus. Bet ji turi žavesio: antai angeliškas PTM mokinukas, dainuodamas svečiui Ivui Montanui, aiškiai primena hitlerjugendą iš Foso „Kabarė", bet išspaudžia ir svečiui, ir jo palydovei, didžiajai Simonai, ašarą...

„Skorpiono sodai" — visuomenės, trūkčiojančios it sename kine, savimonės vaizdas — man ir buvo didžiausia savaitės puota.

Dar buvo demonstruotas Aleksandro Sokurovo naujas filmas „Akmuo", na, toks spiritistinis kino seansas, kur prisikėlęs Čechovas, anot lietuvių kritikos, disputuoja su jaunu mūsų amžininku („filosofiškai „Ar dar yra dešros? . ."). Kadangi po finalinės jaunuolio frazės Čechovui: „Ir aš su jumis", mano manymu, kūrėjams belieka vienas kelias, kurio aš jiems nelinkiu, kadangi nesu ir reinkarnacijos specialistas, tai dėl „Akmens" aš tik pagarbiai patylėsiu, kaip turbūt ir įprasta padorioje kompanijoje.

SAULIUS MACAITIS

P. S. Kad ir nelabai grąžu taip kalbėti, bet iš visų keturių čia suminėtų filmų tikrai vertas vienas, ateinantis kitą savaitę — deja, ne į Kino centrą, kaip „Lenfilmo" juostos, o į ne tokį patogų „Vingio" kino teatrą. Tai žymaus vokiečių režisieriaus Vimo Venderso filosofinė pasaka-parabolė „Geismo sparnai" („Dangus virš Berlyno"). Angelai, nepastebimai įsiliejantys į triukšmingą šių dienų didmiesčio minią, ir Angelas, nusprendęs likti žmogumi, Peterio Handkės užkadriniai tekstai (eilės?) ir sugestyvus pirmapradžių pojūčių (šalčio, alkio, džiugesio) atradimas ekrane, anos epochos senukas, vis tebeieškantis Potsdamo aikštės, ir viltinga nuostata, jog kiekvienas mūsų turime savąjį Angelą, — visa tai pripildo V. Venderso kūrinį galingos poetinės jėgos, verčia vėl patikėti kino meno grožiu bei ilgaamžiškumu.