Mutacijos

Žinia, kad Holivudas nuo seno visam pasauliui diktuoja madas. Štai ir dabar jau keleri metai vyrauja nauja mada, su kuria galime susipažinti nebent videosalonuose. Tiesa, apie juos kalbėti rizikinga: neseniai buvau paklaustas (nors klausime jau slypėjo ir atsakymas), ar moralu kritikams rašyti apie piratavimo būdu gaunamus filmus. Ne, turbūt ne visiškai moralu, bet, šitaip keliant klausimą ir verčiant rašantįjį prieš kiekvieną kino ir videoseansą reikalauti licencijos (iš ko?), kino kritika bus priversta susinaikinti kaip klasė. Kas dedasi kino teatruose puikiai žinome, bet jiems gresia jau visiška tuštuma. Štai aną savaitę „Lietuvos kino" įmonė veltui gainiojo automobilį į Rytus, į Maskvos filmų eksporto bazę, iš kur turėjo būti parvežtos teisėtai įsigytos filmų kopijos: nepaisant tvarkingos dokumentacijos, Rusijos muitininkai nepanoro praleisti krovinio, ir tiek. Blokada — nepaskelbta, „šliaužianti" ir dėl to dar bjauresnė — ateina net į šou biznio sferą. O kai mūsų distributoriams pavyksta atsivežti, įsimetus į traukinio kupė, kokį vieną, kitą — kartoju, licencijuotą — filmą, labai dažnai paaiškėja, kad dėl svetur tvyrančio chaoso toks filmas nesukomplektuotas (stinga kelių dalių, arba — pusė vieno, pusė kito filmo, nors užrašai ant dėžučių „dievagojasi", jog viskas yra) ir demonstruoti jo vis tiek negalima.

Taigi dar sykį pasielgsiu amoraliai — vienu kartu daugiau ar mažiau! — ir grįšiu prie Holivudo padiktuotos mados, apie kurią, remdamasis nepasirašyta Berno konvencija, turėčiau visą teisę tik fantazuoti, nieko nematęs (maždaug: sako, kad...).

Kalbu apie keistą „žemųjų" žanrų ir „iškiliojo" kino suartėjimą. Mūsų spaudoje („Kino" žurnale) ryšium su pernykščiu Kanų festivalio Grand Prix, paskirtu amerikiečių brolių Koenų (Coen) „Bartonui Finkui", jau buvo rašyta apie vadinamųjų B klasės filmų renesansą. Toji B klasė, ypač klestėjusi šeštajame dešimtmetyje, nebūtinai reiškė antrą rūšį — ne, tiesiog nedidelį filmo biudžetą, filmą be žvaigždžių. Nereikia jos painioti su tuo šių dienų amerikiniu niekalu, kuris plūsta į mūsų kino ekranus ir netelpa jau į jokias klases (nebent X, Y, Z). Ne per seniausiai, Lietuvos televizijos retrolaidoje, pristatydamas Rodžerio Kormano „Mažąją siaubų parduotuvę", pamiršau pasakyti, kad, režisieriaus teigimu, ji sukurta per... dvi dienas. Tačiau kiek išmonės šiame tipiškame B klasės kūrinėlyje! O aktoriai, tada nežinomi, vėliau tapo žvaigždėmis, kaip vos epizode (dantisto pacientas) tada šmėkštelėjęs Džekas Nikolsonas!..

Tokie filmai kaip brolių Koenų (jie, beje, nepriklausomi kūrėjai, Holivudo įvaizdį čia vartoju tik perkeltine viso užjūrio prasme) „Milerio perėja" ar minėtas „Bartonas Finkas" gražiai reanimuoja B klasės filmų pasaulį, stilizuoja jį, pasitelkdami švelnią, palankią ironiją ir „naująsias" žvaigždes. Štai dabar labai populiarus Džonas Turturas (Turturro), dar prieš keletą dešimtmečių neturėjęs jokių šansų vien dėl savo išorės, nuoširdžiai užjausdamas ir vos pašiepdamas, piešia pradedantį dramaturgą idealistą Bartoną Finką, kuris, senojo Holivudo pakviestas į savo gretas, po truputį skausmingai praranda visas iliuzijas, kaip kadaise jas prarado kino bosų trumpam įdarbinti JAV literatūros „didieji": Folkneris, Oldingtonas, Leonhardas Frankas, Skotas Ficdžeraldas. Holivudas ekrane — kaip mėsmalė, kaip tas skurdus, bet kilometrinio koridoriaus viešbutis su atsiklijuojančiais sienų apmušalais, bosai — chamai ir analfabetai, mieli kaimynai — kraugeriški maniakai, garsieji Holivudo pliažai, kur tik finale išropoja nusivylęs, sutrikęs Bartonas, — lyg dekoracijoje piešti, o taip kartais ir būdavo dar ankstesniuose, ketvirto dešimtmečio B klasės filmuose.

Bet reanimacija ar stilizacija — tai tik vienas aspektas. „Bartone Finke" svarbiausias pats estetinis žaidimas, postmodernizmo nuostatos jame atsiskleidžia visu rudenėjančiu savo grožiu. Kitas žingsnis — B klasės mėgstamų žanrų, estetinių sprendimų simbiozė su rimta intelektualine problematika.

Prieš porą numerių „Literatūroje ir mene" publikuotame A. Jakimovičiaus esė, remiantis H. Markūzės teorijomis, įtikinamai kalbama apie antropologinę krizę bei žmogaus mutacijas — ne, ne atviro totalitarizmo erdvėje, o „tvarkos ir demokratijos pasaulyje". Juk apie tai — tik „žemomis" siaubo filmo formomis — prabyla, pasitelkęs aukščiausio rango aktorius, pagarsėjęs, šiemet visais įmanomais „Oskarais" apdovanotas Džonatano Demo (Demme) „Avinėlių tylėjimas".

Ta pati simbiozė būdinga ir kitai šių metų kinematografinei sensacijai — Deivido Kronenbergo (Cronenberg) filmui „Nuogalių pietūs", kurį vilniečiai dar gali pamatyti videocentre EOSS. Ko gero, nesu matęs gyvenime kito tokio šlykštaus filmo. Bet jis šlykštus ne iš esmės, o išoriškai: nelengva ištverti kadrus, kai, pavyzdžiui, rašomosios mašinėlės virsta gigantiškais vabzdžiais, kai jos „kaunasi" tarpusavyje, atskleisdamos mūsų žvilgsniui natūralistiškus, bjauriai rožinius „vidurius", kai ekrane rūko, vadovauja žmogui, užsiiminėja meile šiurpūs monstrai, tai šiurpinantys kažkokiomis ataugomis, tai jungiantys savy skeleto ir gyvo kūno fragmentus. D. Kronenbergas panašiai eksperimentuoja, šaltai, atsietai siekdamas techninio tobulumo, dar nuo „Musės" laikų (1986; čia pratęsta F. Kafkos „Pasivertimo" tradicija). Bet senasis B klasės filmas ir būtų sustojęs prie tos techninės perfekcijos ir elementaraus paaiškinimo, kad viskas, ką mes bjaurėdamiesi regime, — tik narkomano vizijos. O „Nuogalių pietų" kūrėjams labai svarbu, kad narkomanas Bilas -- ne šiaip liumpenas, o rašytojas. Filmas sukurtas pagal autobiografinį Viljamo S.Berouzo (Burroughs) romaną, tiksliai datuotas (Niujorkas, 1953) ir kartu apeliuoja į bitnikų kartos situaciją. (Manau, „Nuogalių pietūs" duotų nemaža peno žinomam kūrybinės bohemos tyrinėtojui V.Kukului). Įveikęs savo sukriošusio estetinio jausmo pasipriešinimą ir išsėdėjęs filmą iki galo, su nuostaba konstatuoji, kad jis sukurtas ne šiaip efektui. Į kūrybos psichologijos džiungles čia pažvelgta anaiptol ne miesčioniškai sekliu — kaip būtų galima spręsti iš visai išprotėjusios formos — žvilgsniu. Dėl tos „privalomos" paviršutiniškos mados filme, man regis, triumfuoja tik niekuo jo nepraturtinantis biseksualizmo motyvas. Bet pats rašytojo, jo tikros kančios paveikslas, prakeikta būtinybė „įskundinėti" (žodis, tolydžio besikartojantis juostos leksikoje) pasauliui save ir artimuosius, nuogintis prieš publiką (iš čia ir pavadinimas, nors tiesioginio nuogumo filme ir nėra), pagaliau — vis žudyti (Berouzas iš tikrųjų nužudė žmoną, bet ekrane tai traktuojama simboliškai, kaip pasikartojantis kiekvieno menininko gestas) norom nenorom verčia susimąstyti. Kino inversija neįprasta, tarsi „pigi", bet kodėl tada į galvą ateina Achmatovos žodžiai apie eiles, „augančias iš šiukšlių" ir „nepažįstančias gėdos"?..

Mutantų visuomenė — mutantai ekrane — mutacijos pačiame kine. Išvada ne per giliausia, bet turbūt ganėtinai realistinė.

Saulius Macaitis

Literatūra ir menas, 1992-39, 09.26