I.Senasis gerasis kinas - II.Ant permainų slenkščio
I.Senasis gerasis kinas
Tarp mūsų ekranus okupavusių „raudonųjų kaukolių" (jos - ne iš OMON'o, bet iš kino komikso „Kapitonas Amerika", nors tinka kaip emblema ir dar dešimtims „akcijos filmų") bei „geležinių kumelių" (šis šmaikštus Remarko apibūdinimas lipte limpa ir ištvermingajaiMirandai, ir kitoms tokioms kino mergoms) pasitaiko ir šiokių tokių oazių, kuriose maloniai susitinki kokį seną pažįstamą. Įdomu, kad įvairesnio repertuaro laikais jų net labai ir nevertindavai, o šiandien nostalgiškai šypteli: na, ir išrankių mūsų būta...
Aišku, ir šiandien niekas nenuneigs, kad pakartotinai išleistas JAV režisieriaus Holo Bartleto filmas „Smėlio karjerų generolai" statytinas į klasikinių juostų apie beglobius eilę (tokių, kaip Luiso Bunjuelio „Los Olvidados“ ar Hektoro Babenkos „Pišotė"). O vis dėlto baisoki šio filmo kadrai - prievartavimas ir apsinuodijimas atmatomis, mačetės smūgiai ir muštynės apsiginklavus grandinėmis - čia nėra, kaip šiandien būna, pats sau tikslas, ekrane girdimas kad ir naivoko, suprastinto, melodrama atmiešto humanizmo aidas. Gal todėl šį filmą taip pamėgo net kelios kartos?
Mano kartos vaikystės džiaugsmas - jau karo metais, 1940-aisiais, baigtas anglų „Bagdado vagis" - pati tikriausia klasika. Nežinau, kaip palyginus su didžiuliu anų laikų užmoju, pažvelgs į tai šių dienų vaikai, išlepinti techninės perfekcijos. Bet visus dabarties Spilbergus mielai atiduočiau už aną „Bagdado vagį", nes jame ir to techninio žaismo ištakos, ir gyva siela, kuo elektronika, žinia, nepasižymi, ir vokiečių ekspresionisto, bėgusio į Angliją nuo fašizmo - Konrado Feito (burtininkas) - didis vaidmuo, ir reginį prisodrinantis filosofiškumas. Kai stebi Basros sultoną, apsuptą už pavaldinius jam kur kas mielesnių mechaninių žaislelių, ir girdi patarimą nuslėpti nuo liaudies... laikrodžius („Kitaip jie paklaus: o kam jūs sunaudojot savo laiką?"), pasijunti net kažkaip keistai, lyg pusamžis klausimas būtų taikytas tiesiog mums...
Taigi nauja „Bagdado vagies" kopija - dovana ne tik vaikams, o ir kino gurmanams, ir tiems, kurie norėtų, tik negali sekti kino istorijos raidos. Įdomi detalė: karo metais Čerčilis padovanojo Tarybų Sąjungai kelis, tarp jų ir Kordos, anglų filmus. Šiandien JAV kino prodiuserių asociacija dėl kino ir videopiratavimo paskelbė Tarybų Sąjungai embargą, o prasidėjusiam Maskvos festivaliui - boikotą. Jaučiate skirtumą?..
„Seno gero kino" formulė formaliai tinka ir vengrų meistro Ištvano Sabo „Meilės filmui". Bet jis, kad ir 1970-aisiais kurtas, kitaip negu minėtos juostos niekada nebuvo pas mus rodytas. Kurgi ne: nuo vaikystės artimus Jančį ir Katą išskiria ne charakteriai, ne piktadariai, o tarybiniai 1956 metų tankai. Tiesa, ekrane, kitaip negu Filo Kaufmano holivudinėje fantasmagorijoje („Nepakeliamas būties lengvumas" - apie 1968-ųjų Prahą), - vos vienas, nusmurgęs, iš viršaus parodytas, o todėl tarsi žaislinis, tankas, bet pakanka ir jo. Pakanka vienintelio „tylaus" sušaudymo, padrikų šūvių duonos belaukiančios eilės fone, pakanka ilgai ekrane laikomos Budapešto žydės, stebuklu išsigelbėjusios iš gestapo nagų, veido... Chortistai, fašistai, stalinistai ir 1956 metų „gelbėtojai" ne filmo vaizdų sekoje (tai būtų primityvu), o mūsų sąmonėje susigretina it tos jėgos, kurios tegu skirtingus mundurus dėvi, bet iš tikrųjų yra lygiavertės. Ir kaip gi suaugę, „neutralioje" Prancūzijos zonoje susitikę, personažai gali mylėti vienas kitą, jeigu jų pasaulis amžiams užnuodytas tų praeities blyksnių, atgyjančių virtuoziškame Sabo montaže? Bet - štai didelio meistro žymė - montažas įnoringas, tarsi viską painiojantis, o pats filmas -be galo paprastas ir aiškus, skaudus ir tyras, lokalių, it nupraustų spalvų kaip tie geltoni Budapešto tramvajai, važiuojantys ir per šią juostą, ir per visą Ištvano Sabo kūrybą kaip poetinis leitmotyvas.
II.Ant permainų slenkščio
Ne taip jau sunku paaiškinti indų masinės kino produkcijos fenomeną. Civilizuotos šalys, suprantama, jos į savo kraštus neįsileidžia, ji tenkina gausią vietos rinką, kai kurias Azijos valstybes, turinčias didžiausią analfabetizmo laipsnį, ir dar vieną nemažą kraštą, išdidžiai vadinantį save „daugiausiai skaitančia pasaulio valstybe". Ilgai jai priklausę, ir mes, deja, įsiurbėme primityviausio pseudomeno nuodų.
Kita vertus, indų kinas - pernelyg maštabiškas reiškinys, kad būtų vienalytis. Ir čia pasitaiko vadinamųjų alternatyvių juostų, nors jų likimas nepavydėtinas: į Vakarų ekraną vis dėlto negalinčios prasiskverbti, jos domina nebent siaurą savosios inteligentijos tarpsluoksnį.
Šia prasme įdomus mūsų ekranuose dabar demonstruojamas žinomo režisieriaus Šjamo Benegalo filmas „Turgaus aikštė". Tai tarsi bandymas patraukti įvairesnę publiką, vieno kūrinio rėmuose derinant ir populiarųjį meną, ir jau rimčiau suvoktą problemiškumą. Medžiaga -panaši kaip atmintinoje komercinėje juostoje „Brangioji Umrao": indiški pasimatymų namai (kažkas kliudo juos pavadinti tiesiog bordeliu), vadinas, atstumtųjų socialinė pakopa, bet ji traktuojama kiek kitaip nei paprastai. Melodramatizmas nebėra toks „staugiantis", moterų paveikslai - jau nebe ženklai, audrinantys Lietuvos dvejetukininkų vaizduotę, o daugiau ar mažiau individualizuoti charakteriai, kuriems nesvetimas orumo pojūtis, humoras (sic!) ar net karčios dalios apmąstymus nustelbiantis artistinės saviraiškos džiaugsmas. Mat filmo herojės, visai kaip japonų geišos, privalo būti išsilaisvinusios ir sąmojingos, mokėti šokti ir dainuoti, ir šis inteligentiškumo trupinėlis tampa moterims tarsi kokia kompensacija.
To keisto kompensacinio išdidumo (pirmiausia mes - artistės!) motyvas ekrane perteikiamas originaliai ir subtiliai. Iš tradicinių juostų įsiminę gražūs veidai šį kartą pasirodo dar ir tikro dvasingumo, charakteringumo kupini. Su kokiu piktu humoru vaidina dailioji Šabana Azmi tą sceną, kai jos Rukmini, pasimatymų namų šeimininkė, mandagiai, neperžengdama „gero tono" taisyklių vis dėlto sutvarko kažkokią pasipūtusią municipaliteto ponią, vadovavusią demonstracijai su lozungu „Prostitutės - mūsų gėda!"
Taigi „Turgaus aikštėje " yra ir socialumo - deja, dažniausiai jis naivokas. Siekdamas nušauti du zuikius, įtikti visiems, Š.Benegalas iki begalybės „sukramto" (kitaip analfabetas nesupras) kokį epizodą, kur užtektų dviejų trijų taiklesnių kadrų. Tradiciškai baisūs filmo vyrai, ypač nenaudėliai arba komikai; visų jų, ko gero, verta viena pakvaišusi beždžionikė, kuri, įsijungusi į triukšmingą viešnamio skandalą, labai realistiškai kandžioja visus ir kiekvieną, tuo keldama kažkokias keistas ir artimas asociacijas.
„Turgaus aikštė" apskritai keistas, tarpinis reiškinys, iki galo turbūt neįtiksiantis nei masinei publikai, nei intelektualui. Ką gi, indai teturi vieną kino genijų - universalią kalbą pasirinkusį Tagorės ekranizuotoją Satjadžitą Rėjų, kurio puikiais filmais mūsų, aišku, niekas nelepina. Bet verta įsižiūrėti ir į „Turgaus aikštės" kompromisus: visai galimas dalykas, kad tai ir yra reali indų kino kontinento perspektyva.
Saulius Macaitis
LM kino apžvalgininkas
Literatūra ir menas, 1991-28, 07.13