Kinas, kuris nueina

Labai keistą dvilypį įspūdį palieka nauja amerikiečių režisieriaus Maiko Nikolso juosta „Veikli moteris“. Kai filmavimo kamera, einant titrams, gražiai sukinėjasi apie Laisvės statulą įvairiais rakursais ja pasigrožėdama, o fone aidi ne tradicinis rokas, bet švelni melodinga dainelė, atrodo: dabar taip filmų niekas nebedaro, greičiausias jis sukurtas prieš kokius dvidešimt metų.

 

Nieko panašaus, „Veiklios moters" pasirodymo data - 1988-ieji. Kadaise buvęs „Holivudo viltis" Maikas Nikolsas, regis, įstrigo ties septintojo ir aštuntojo dešimtmečio riba. Galbūt sąmoningai. Vietoj roko - režisieriaus širdžiai mieli saldoki šlageriai, vietoj suplėšytos, nervingos, „popsinės" dramaturgijos - tvirtai, net iki absurdo suremtas „Story", kai sekretorės Tesės Makgil (Melani Grifit) konkurentė tarnybinėje karjeroje Ketrina (Sigurni Viver) „atsitiktinai" pasirodo besanti ir Tesės garbintojo biznieriaus Džeko Treinerio (Harisonas Fordas) žmona.

 

Teatras? Taip, M.Nikolsas pradėjo nuo Brodvėjaus. Teatrinė jo geriausių filmų prigimtis ryški ne tik tada, kai jis tiesiogiai ekranizuoja Edvardo Olbio pjesę „Kas bijo Virdžinijos Vulf“(1967), bet ir, tarkim, „Absolvente" (1966) ar „Kūno pažinime" (1972). Čia, aišku, nieko blogo, reikia tik nusiteikti panašaus pobūdžio kinui, kuriam svarbiausia ne dinamiška šių dienų gyvenimo materija (ji ekrane, tiesa, imituojama margokais priėmimų, vestuvių, firmų kasdienybės vaizdais, bet nėra dokumentiška, o „padaryta"). Kaip senais gerais laikais, Nikolsas labiausiai pasikliauja aktoriumi, išversdamas išvirkščius žinomų žvaigždžių ir žvaigždučių amplua, tarkim, nenugalimąjį Indianą Džonsą (H.Fordą) padarydamas menkai besiorientuojančiu įvykiuose mulkiu.

 

Bėda ne senstelėjusi maniera, o tai, kad ja perteikiamos ir nebenaujos tiesos. Susidomėjęs žvelgi į nematytą H.Fordo veidą, bet kai jo personažas, neatsegęs rankogalių, puola glamonėti mylimosios, rangydamasis marškiniuose it Laokonas, ironija stipriajai lyčiai nuskamba tik kaip feminizacijos epochoje „būtinas" ir, deja, trivialus niuansas. Susidomėjęs stebi veiksmo peripetijas, herojų metamorfozes, o rezultatas -tik kiek sumodernintos „pelenės", „klastingos varžovės", „gero milijonieriaus" funkcijos. Mūsų visuomenei, stovinčiai ant biznio, konkurencijos, dalykiškų santykių ribos, „Veikli moteris" galėjo būti ir aktuali. Bet šiuo atžvilgiu mums, kad ir kol kas nepermaniusiems biržos mechanikos, daugiau pasakė atmintinas Oliverio Stouno „Volstritas“.

 

Gal nenorėkim per daug iš nepretenzingos Nikolso juostos, šių dienų repertuaro fone vis dėlto kažkuo simpatiškos. Bet įdomu, kaip būtume žiūrėję taip pat savaip „reliktinę", o kartu, manau, nepraradusią ir aktualumo drastiško italų meistro Marko Fererio kūrybą: mat šią savaitę Lietuvoje turėjo prasidėti jo filmų retrospektyva. Turėjo, tačiau... ant tų juostų uždėjo leteną be galo inteligentiško Leningrado miesto kino klubų federacija, versdama manyti, kad grįžti prie Peterburgo pavadinimo būtų gal kiek ir ankstoka. Jeigu įvyktų toks stebuklas ir Fererio filmai vis dėlto pasiektų mus - pasiginčytume.

 

Saulius Macaitis

 

LM kino apžvalgininkas

 

Literatūra ir menas, 1991-24, 06.15