Gero kino oazėse
„Prahos pavasario" kinematografinė mokykla, sukėlusi daug triukšmo pasaulyje, mūsų ekranus praktiškai aplenkė, šmėkštelėjusi tik keliais filmais, kelių režisierių vardais. Tarp jų gal kas įsidėmėjo ir Karelo Kachynios, Kanuose premijuoto „Juodojo Primo" autoriaus vardą. Mat ta pavardė kartojosi titruose ir vėliau, po 1968 m.: nebūdamas joks kolaboracionistas, Kachynia vis dėlto neemigravo kaip M. Formanas, L. Paseris, J. Nemecas ar V. Jasnas; skirtingai nuo, tarkim, gimtinėje irgi pasilikusios V. Chytilovos, jam buvo leista ir toliau dirbti kine.
Matyt, to meto funkcionieriai atlaidžiai žvelgė į K. Kachynios kūrybą, nes ji dažniausiai siejasi su vaikų, paauglių paveikslais ir iš bėdos gali būti pavadinta neutralia. Keistas dalykas: kai tik režisierius imdavosi filmų be mažojo herojaus, tas jo suaugusiųjų pasaulis būdavo tvirtai suformuotas, tačiau kažkoks bedvasis, kaip ir mūsų matytuose filmuose „Kur, draugai, kur einate?" ar „Gražiųjų stirnų mirtis". O mažas žmogus, kurio tyrą, savitą žvilgsnį į pasaulį K. Kachynia sugeba perteikti, kaip niekas kitas, tuojau pakeldavo jo kūrinius į kitą meniškumo ir net filosofiškumo lygį. Taip buvo minėtam „Juodajam Primui", apdainavusiam vienišos mergaitės ir tauraus arklio draugystę, ir „Aukštai sienai" (abiejose juostose „socialistinis" suaugusiųjų pasaulis buvo supriešintas vaiko laisvės troškimui, tad apie jų neutralumą iš esmės sunku kalbėti). Keistai pseudoepopėjai „Tegyvuoja respublika!" (pirmojo pavadinimo patosą čia perbraukė paantraštė „Aš, Julinka ir didžiojo karo galas", kur „aš" buvo herojus paauglys, Julinka — kumelė, kurią būtinai reikia apsaugoti nuo išvaduotojų, o karas parodytas be pagražinimų), kurios Kachyniai negalėjo atleisti sovietų kritika. Ir puikiai jau aštuntojo dešimtmečio juostai, apdovanotai San Sebastjano festivalyje — „Aš moku šokinėti per balas" — šiam liūdnam himnui senajai Čekoslovakijai, tiems natūraliems, neiškreiptiems žmonių santykiams, kurie, deja, liko daugiau nostalgiški...
„Tikrąjį" Karelą Kachynia pastaruoju metu nelauktai ėmėsi propaguoti lietuvos televizija. Jau parodytas jo šiltas ir drauge tragiškas kūrinėlis „Aukso unguriai", o nuo pirmadienio pradedamas demonstruoti reikšmingas K. Kachynios šešių dalių serialas „Vilties traukinys".
Kodėl „tikrasis"? Todėl, kad šiame kūrinyje, visai nedarydamas nuolaidų televizijos specifikai (paprastai ja dangstosi negabūs žmonės), menininkas išlaiko pagrindinius savo kūrybos principus, atnešusius jam šlovę, pasakoja apie svarbių istorinių įvykių pritvinkusį gyvenimo tarpsnį taikydamas ne epikos priemones, o čekų „naujajai bangai" tokį būdingą mikrostebėjimų stilių, dramatizmo ir humoro samplaiką. Čia neatsisakoma ir herojaus vaiko, suteikiančio dažniausiai nelinksmų įvykių panoramai pavadinimo žadamą viltį.
Istorijos tarpsnis, vaizduojamas „Vilties traukinyje", — tai 1938—1945 m. Žinia, šis etapas žymėtas ir Miuncheno sutarties, ir okupacijos, ir karo. Herojaus paštininko šeima gyvena mažyčiame, jaukiame, Renesansu alsuojančiame senų pastatų kupiname pasienio miestelyje, ir ši aplinkybė dar aštrina įvykių dramatizmą, nes būtent „didžiojo kaimyno" pasienyje labiau juntama ateinanti fašizmo, vokiškojo šovinizmo, antisemitizmo banga. Padoriuose žmoneliuose prabyla netramdomi instinktai, gražios militarizuotos jaunimo eitynės naktį virsta jau atviru „kitokių" pjudymu, regis, viskas virsta aukštyn kojomis: normalūs žmonės — net ir silpnesnio charakterio čekai — ima tiesiog netekti proto, o tiesą išrėkti besugeba tik nevisprotė senyva moteris... Herojų šeima bėga iš sugriauto lizdo į Brno, bet ir ten juos pasiekia juodoji banga. O visas šias žiaurias permainas plačiai atvertomis akimis stehi mažoji Vera (Žana Fuchsova, viena iš K. Kachynios kūryboje snaiperiškai parinktų jaunųjų atlikėjų), pirmuosiuose kadruose vos dešimtmete pasirodanti tarp raudonų šermukšnių, o baigiamojoje serialo dalyje išsiskirianti su mumis jau septyniolikos metų, išgyvenusi, kaip sako vienos serijos pavadinimas, net savo „antrą pirmąją meilę".
Greta subtilios Z. Fuchsovos pasirodo daug gerų profesionalių aktorių. Tėvą paštininką, neįtikėtina ir neištariama Jozefo Pumplmės pavarde, tolydžio apeliuojantį į savo protėvius — poetus ir meninininkus, raiškiai kuria Stanislavas Zindulka, o ypač koloringa „Vilties traukinyje" yra jo antroji žmona, Veros pamotė (priešingai tradicijai — gera) Anė, kurią anksčiau matyta gigantiška, F. Felinio skonio aktorė komike Helena Ružičkova piešia pasitelkdama ir šypseną, ir užuojautą, ir nesunaikinamą optimizmą. Ir šiuose personažuose, ir kitų „mažųjų, žmonių" piešimo manieroje juntamos pačios gražiausios čekų literatūros ir kino tradicijos. Tiesa, gal ką šokiruos, kad finale rusų kariai čia rodomi gana palankiai, bet juk buvo ir vertų to palankumo, kaip kažkoks Prichodka, apie kurį jaunas poetas (matyt, būsimosios naujos konjunktūros atstovas) rašo eiles ir sielojasi, kad šiai pavardei sunku rasti rimą. O be to, verta prisiminti, kad „Vilties traukinys" kurtas 1985 m.
Dar seniau — net 1940-aisiais — kurtas nemariojo Čarlio Čaplino „Didysis diktatorius". Šiandien tai klasika, geriausiai išlaikiusi laiko bandymą (gal išskyrus atvirą politinį finalo diskursą), skambanti ne tik kaip antifašistinė, bet ir kaip antitotalitarinė satyra: ne veltui Soso Džiugašvilis, pažiūrėjęs šį jo dievintojo Čaplino kūrinį, vis dėlto pasirodė esąs nekvailas ir uždraudė jį išleisti į SSRS ekranus. Pirmą kartą Lietuvoje šią pagarsėjusią juostą vilniečiams žada parodyti videocentras „EOSS", žingsnis po žingsnio tampantis tikru gero kino centru. Nepraleiskime progos!
Saulius Macaitis
Literatūra ir menas, 1992-33, 08.15
