Mizantropų džiaugsmui
Su nemažu pasisekimu po respublikos ekranus tebeklaidžioja prancūzų juosta „Didelė kaitra" (gal geriau būtų „Didžioji kaitra"), jau net spėjusi tapti ne recenzentų, o skaitytojų laiškų spaudai heroje: mat sostinės „Vilniaus" kino teatras „iššovė" šį filmą tik gavęs, net nepasižiūrėjęs, o mažiesiems žiūrovams „Didelė kaitra", švelniai tariant, nepatartina. Na, nieko, štai pasirodys įstatymas dėl filmų cenzūros, tada jūs pašokinėsite, balandėliai kinofikatoriai (kitas dalykas, kad per techninius šio proceso ypatingumus mes prarasime ir taip jau neturtingo kino repertuaro dalį: šiandien filmai skolinami ir atsiimami tiesiog žaibiškai).
Juokinga, kad mūsų vaikučių moralės saugotojai nepastebi (arba prabilo kaip tik pastebėję), jog vienas pagrindinių „Didelės kaitros" herojų yra iki kaulų smegenų sugadintas vaikigalis Čimas, sugalvojęs sau romantiškesnį Anjelio vardą. Egzotiška piratų atributika, supanti jį pradiniame pasirodyme (ratukai su užrašu „Lordas Džimas", juoda vėliava su kaukole ir kaulais) — dar iš mūsų pačių vaikystės, bet štai ankstyvas vizitas į bordelį, patologiškas drebulys, išvydus dolerius, ir televizinio „pablisiti" troškulys — net kito gyvybės kaina — tai jau šis tas naujesnio, verčiančio įdėmiau įsižiūrėti į tyrus veidelius tų, kurie šiandien mūsų kiemuose dar tik spardo konservų skardines. Gaila, šią liniją, galėjusią tapti filme pagrindine, režisierius Yvas Buasė (Boisset) sprendžia nemeniškai, negiliai. Apskritai sunkiai apibūdinamas „Didelės kaitros" žanras (detektyvas? trileris?) kaip tik baigiamosiose scenose rieda jau link kruvinosios makabreskos, bet nerafinuotos, prasčiokiškos. Man regis, režisieriaus intencijos čia buvo gana proziškos — tiesiog paspekuliuoti ankstyva vaiko aktoriaus Davido Benento, sukrėtusio genialiame „Skardiniame būgnelyje", šlove, o ateinančios kartos likimas — dievai jo nematę...
(Baigdamas „vaikų ir suaugusiųjų" temą, pridursiu dar tik vieną kuriozą. Žiūrėjau „Didelę kaitrą" tame pačiame „Vilniuje", kur priedas — žemiausio lygio instruktažinis filmas vaikams apie saugų eismą. Vaikų šis plakatėlis nebepasieks, nes, pagaliau susizgribus, jie į „Didelę kaitrą" nebeįleidžiami. Suaugusiems tai — erzinantis laiko gaišinimas. Taip savarankiškumą išsikovoję mūsų kino teatrai „formuoja programas".)
Jau minėjau, kad filmą kūrė gerai iš ankstesniųjų metų mums pažįstamas prancūzų režisierius Yvas Buasė. Buvusioje Sovietų Sąjungoje jis turėjo „pažangaus Vakarų menininko" vardą, patvirtintą filmais „Pagrobimas Paryžiuje" (apie Ben Barkos aferą), „Nieko neatsitiko" (tikrai neprastas kūrinys apie prancūzus Alžyre), „Tai atsitiko per šventę" (minia, brandinanti fašistines tendencijas), „Tardytojas, pravarde Šerifas" (policija ir korupcija). Paskui įvyko lūžis komercijos pusėn — buvo sukurta pseudofantastinė „Rizikos kaina", dar imitavusi ir politinį „angažuotumą".
Tiesiog nežinau, ar kinui buvo naudingiau, kai Buasė, naudodamas kriminalinio reporterio bei publicisto patirtį, imitavo „pažangietį", ar dabar, kai jis, matyt, pavargo bet ką vaidinti ir tiesiog „daro kiną". Anie filmai buvo tegul tiesmuki, bet paprastesni, turėjo elementarių vertybių ilgesį. O „Didelė kaitra" — tiesiog nebesislapstančio mizantropo opusas. Imamas tradicinis amerikiečių gangsteris Džimis Kobas — seno kirpimo, su raudono gvazdiko butonjere, — jo vaidmeniui, bene paskutinį kartą prieš mirtį, pasikviečiamas etatinis tokių personažų atlikėjas, žilagalvis Li Marvinas ir panardinamas į „natūralią" prancūzų valstiečių fermos, kurioje gangsteris yra priverstas slapstytis, atmosferą.
Bet žodis „natūralus" čia gali ateiti į galvą nebent patologiškam naivuoliui. Gaila gerų ir gerai mums pažįstamų aktorių. Viktoras Lanu (Lanoux), fermos savininkės vyras, — tiesiog gyvulys. Nuo chronišku triperiu sergančio senio „Sokrato" (Žanas Karmė), regis, sklinda tvaikas. Simpatiškoji nutrūktgalviška aktorė Bernadeta Lafont — kliša nimfomanė. Ir net inteligentiškoji Miou-Miou (Džesika), apdairiai užsimovusi geltonas gumines pirštines, taip dalykiškai sušaudo savo vyrą, kad akimirksniu pamanai, prisiminęs, aišku, dar ir mažojo Čimo triukus: parodija? Ne, Buasė tiesiog pakeičia vieną legendą kita. Romantinių Kobo tipo gangsterių laikai praėjo (ir jų režisieriui tiesiog nesuvokiamai gaila), dabar kiekvieną Kobą akies mirksniu sutvarkys gauja išsigimusių nusmurgėlių. O kad juodžiausia spalva piešiamas būtent prancūzų kaimas, matyt, turi kokią nors prasmę bei abejotiną tradiciją, nes tą pastebi jau nebe pirmame filme, tarkim, ir „Pragaištingoje vasaroje", pritvinkusioje analogiško karščio, bet psichologiniu kruopštumu toli lenkiančioje beprasmę Buasė mizantropiją.
Šiaip ar taip, rudens sezonas kino teatruose prasidėjo. Iki tikrai gerų filmų dar toli, bet pageidaujantys pagaliau gali pasižiūrėti erotinės JAV juostos „9 1/2 savaitės" originalą, nesugadintą, kaip videovariante, sovietinių filosofų bei apsišaukėlių seksologų niekingų komentarų (įdomu, ar apskritai kino gyvenime yra buvęs toks kuriozas?). Nesitikint jokių gelmių, tiesiog norint mielos pramogos, nesimaskuojančios rubrika „kaip gyvenime", galima užsukti į tų pačių amerikiečių „Žavią moterį". Ar ne paskutinį kartą įstaigoje, gal irgi paskutinį kartą vadinamoje Vilniaus kino centru , dar rodomas originalus Etorės Skolos „Balius". Ir net „Didelės kaitros" atveju bent jau yra apie ką pakalbėti, nes vasaros filmai paprastai užčiaupdavo tau gerklę jau po dviejų trijų kadrų.
Saulius Macaitis
Literatūra ir menas, 1992-37, 09.12