Karštas istorijos alsavimas
Natūralu, kad po „Karo ir taikos“, atidėjęs į šalį savo senesnius sumanymus, jų tarpe ir A. Čechovo „Stepės“ ekranizaciją , Sergejus Bondarčiukas ėmėsi kurti naują istorinį kino reginį „Vaterlo". Sukaupęs milžinišką istoriografinę medžiagą, kurią jis galėjo tik iš dalies panaudoti L. Tolstojaus romano ekranizacijoje, menininkas pratęsė pašnekėsį apie tą pačią epochą: juk galutinis Napoleono žlugimas 1815 metais prie belgų kaimelio Vaterlo buvo paruoštas, „užprogramuotas" 1812 metų įvykių Rusijoje.
Plačiaformačiame ekrane ir vėl išsivysto ryški, įspūdinga savo vizualiniais privalumais bei masinėmis scenomis istorinė epopėja, kuri, lyginant su „Karu ir taika", atrodo pasistūmėiusi nuo meninės fikcijos į dokumentinio tikslumo pusę. Istorinės raidos dėsningumą S. Bondarčiukas perteikia, apsiginklavęs ne tik kūrybinės išmonės galia, bet ir puikiu medžiagos žinojimu.
Titruose praplaukia daug žinomų ir garsių pasaulio kino aktorių pavardžių. Tačiau dauguma jų čia pasirodo epizoduose, tik akimirkai išnyra iš banguojančios filmo-reginio stichijos. Antai Orsonas Velsas (Liudvikas XVIII) pasirodo dviejuose epizoduose, kad nereikšmingomis frazėmis įrodytų, kaip sukriošusi buvo prancūzų monarchija; Olegas Vidovas (anglų eilinis Dikas) akimirksniu išsiskiria iš masuotės, kad mūšio įkarštyje, prieš žūdamas, karčiai sušuktų: „Kaip gali žmonės, niekada nematę vienas kito, atnešti tiek sielvarto vieni kitiems? Kodėl?!"; Sergo Zakariadzė (Bliucheris), — kad lemiančią mūšio akimirką atvestų anglams į pagalbą juodaskraisčius prūsų dalinius.
Tik du personažai filme gyvena ir veikia tikra to žodžio prasme. Priešiškų armijų vadai, jiedu autorių statomi į lygiavertę padėtį, nė vieno neiškeliant ir neromantizuojant, ir tai logiška, nes nė vienai pusei mūšis prie Vaterlo nebuvo nacionalinio išsivaduojamojo karo (kaip 1812 m. Rusijai) išdava. Šie personažai — tai ironiškos paniekos kupinas „geležinis hercogas" Velingtonas (jį vaidina kanadietis Kristoferis Plameris, kurį atmename iš „Muzikos garsų") ir Napoleonas Bonapartas.
Napoleono vaidmenį Bondarčiuko juostoje kuria žymus amerikiečių aktorius Rodas Staigeris. Įdomi traktuotė, puikus aktorinis darbas! Staigeriui, kurį režisierius dažnai rodo stambiu (ir superstambiu) planu, leisdamas įsižiūrėti į mažiausią veido virptelėjimą, pavyksta atskleisti ir Napoleono asmenybės mastą, ir jo istorinį pasmerktumą, kurį intuityviai jaučia jis pats. Todėl daugelyje scenų Staigeris—Napoleonas pasirodo nesiskutęs, pavargęs, kamuojamas fizinės ir dvasinės negalios, o jo budrumas neretai atrodo kiek isteriškai dirbtinis. Aktorius subtiliai perteikia savotiško demokratiškumo ir diktatoriaus demagogo bruožų samplaikas. Tiki Napoleono ašaromis, jam patetiškai atsisveikinant su senąja gvardija. Tiki ta nepaprasta žmogiška įtampa, kai Napoleonas, ištrukęs iš Elbės salos, įtikinėja prancūzų gvardiečius, taikančius į jį iš savo šautuvų. Tačiau tik įtikinęs, nugalėjęs, Staigerio Napoleonas vos ne klounišku gestu, be galo savim patenkintas nuplėšia nuo galvos trikampę, kad sekančiame epizode šauktų įelektrintai miniai nuo balkono: „Prancūzija — tai aš, aš — tai Prancūzija!"
Batalinės filmo scenos, į kurias valdingai veda lakoniška pirmosios dalies dramaturgija, pribloškia savo užmoju ir tuo rafinuotu meistriškumu, kurio jau tiesiog ir nebepastebi. Operatoriaus Armando Nanucio kamera iškyla aukštai aukštai virš žmonių raudonais ir mėlynais mundurais. Ji leidžia mums įsivaizduoti tragiškos maršalo Nėjaus kavaleristų atakos bendrą strateginį piešinį, pajusti tą siaubą smulkiausiose detalėse. Ji, lyg pakvaišusi, lekia į dūmus, į ugnį ir sustingsta, pamačiusi klaikų vaizdą: prancūzų saujelės sušaudymą iš patrankų. Diriguojanti Sergejaus Bondarčiuko ranka čia ir vėl padovanojo žiūrovui ne vieną neužmirštamą akimirką. Ir tai, kad mūšio scenose režisierius atsisako, kaip įprasta, sekti atskirų jo dalyvių (išskyrus karvedžius) linijas, — visai sąmoningas sprendimas, pabrėžiantis, kokia beveidė ši karo mašina.
„Vaterlo" — italų juosta (sukurta, bendradarbiaujant „Mosfilmui"), bet joje ryškiai jaučiamas tarybinės kinematografinės mokyklos braižas, mūsų meistro dialektinis požiūris į istorijos tėkmę. Sergejus Bondarčiukas pasakė: „Vaterlo" — antikarinis filmas, ir tai, matyt, viena pagrindinių priežasčių, privertusių mane atidėti ankstesniuosius sumanymus ir vėl „imtis ginklo".
Saulius Macaitis
Literatūra ir menas, 1972-3, 01.15
