Atvirų klausimų filmas

Kadaise kinematografinė lenkų mokykla išgarsėjo trijų pavardžių dėka: Andžejus Vaida, Andžejus Munkas, Ježis Kavalerovičius. . . Šiandien iš jų beliko tik Vaida: jo bendravardis žuvo katastrofoje, o Kavalerovičius savo kūrybinį likimą susiejo su Italija. Užtat natūralus atrodo lenkų kritikų nerimas dėl pamainos ir tas visuotinis džiūgavimas, kuriuo jie sutiko debiutanto Kšyštofo Zanusio juostą „Kristalo struktūra".

Į mūsų ekranus šis filmas išeina suniveliuotu pavadinimu — „Apmąstymas".Taip, žinoma, tai tikrai filmas-apmąstymas. Tačiau kiek patrauklesnis ir imlesnis buvo originalus pavadinimas, apeliavęs į herojų profesiją (fizikai), į nepakartojamą, tarsi kristalo struktūra, kiekvieno žmogaus dvasinę organizaciją ir gerai atitikęs griežtą, kiek šaltoką filmo  stilistiką.

Tą vidinį šaltelį, matyt, sąlygojo jau pats racionalus Zanusio sumanymas: priešpastatyti dvi gyvenimiškas pozicijas, du požiūrius į žmogaus pareigą, gyvenimo tikslą, laimę. Bet šis priešpastatymas, laimė, remiasi ne didaktika, o visapusiška intelektualia analize, paliekant žiūrovui visišką simpatijų bei sprendimų laisvę. Antai Marekas, atvykęs į nuošalų Lenkijos kampelį aplankyti savo studijų draugo Jano, yra iškilęs jaunas mokslininkas. Bet kokia kaina jis klesti? Ar jis už tai nemoka „įprastiniais" kompromisais, alinančiu gyvenimo ritmu, priverstiniu dvasiniu asketizmu?. . O gabus fizikas Janas, besidžiaugiantis gyvenimo pilnatve gūdžioje provincijoje, turėdamas kuklią tarnybą, randa laiko ir muzikai, ir knygai, ir šeimai. Betgi ar tas poreikių kuklumas nėra tam tikra egocentrizmo forma? Ar neeilinis mokslininko talentas neužkrauna Janui pilietinės pareigos iš savanoriškos ištremties grįžti į didįjį mokslą?

Tai tik maža dalelytė šio protingo filmo klausimų. Manau, nereikia papildomai aiškinti, kokie aktualūs jie ir mūsų sąlygomis. Puikiai susipažinęs su keliama problematika, autorius išdėstė tuos klausimus tarsi šachmatų partijoje, įtemptoje ir permainingoje. Aišku, būta rizikos įklimpti į „amžinojo šacho" monotoniją. Bet čia jam nepaprastai padėjo tretysis filmo personažas — Jano žmona kaimo mokytoja Ana. Aktorė Barbara Vžesinska, nepabūgusi nedailaus, tiesiog darkančio grimo, įnešė į filmą tiek daug šilumos ir moteriškumo, kad ir draugų ginčas įgavo kitą, daug žmogiškesnę  prasmę.

Aišku, žodį „moteriškumas" supratus vien kaip išorinį pikantiškumą, „Apmąstymo" herojė gali atrodyti tik kaip moters šaržas. Ir apskritai Zanusio filmas yra tikrai sudėtingas, išoriškai visai neefektingas kūrinys, verčiantis labai įtemptai sekti minties vingius. Jeigu mūsuose egzistuotų diskusiniai kino klubai arba specializuoti kino teatrai, „Apmąstymą" būtų logiškiausia demonstruoti būtent ten. Šių gi pastabų paskirtis tebuvo signalizuoti apie reikšmingą kūrinį sociologams, psichologams, pedagogams — visiems tiems, kurie neabejingi nūdienį žmogų supančioms  problemoms.

S. Macaitis

Literatūra ir menas, 1971 - 38, 09.18