Po tariamo paprastumo skraiste
Po naujo filmo "Namas po medžiais", kiek apvylusio prancūzų režisieriaus Rene Klemano talento gerbėjus, ekranuose pasirodė senas, klasikinis jo kūrinys „UŽDRAUSTI ŽAIDIMAI", perkeliantis mus daugiau kaip dvidešimčia metų atgal (filmas statytas 1952 metais), o veiksmo prasme - dar toliau, į karo metus. Ir vis tik žodis „klasikinis", kuris kine neretai vartojamas vien istorikų interesams atspindėti, nereiškia, kad filmas pasenęs, akademiškas: žiūrovų salė ir šiandien vieningai nuščiūva, liūdi ir vieningai... juokiasi. Taip, juokiasi. Nors „Uždraustuose žaidimuose" ir pasakojama apie šiurpius dalykus. Nors visas jų prologas - dokumentiškai tiksli reliacija apie barbariškus fašistinių lėktuvų antskrydžius: blaškosi beginkliai pabėgėliai, lekia paklaikę iš siaubo arkliai, dešimtys rankų stumia nuo skardžio įstrigusią, kliudančią srauto judėjimui mašiną, oro banditų kulkos perveria mažosios Poletės tėvų kūnus...
Čia ir yra visas savito filmo paradoksas. Karas, iškilęs negailestingoje dienos šviesoje, toliau tarsi nueina užmarštin. Prieš mus - sodrūs gilios prancūzų provincijos, menkai tejaučiančios meto baisumus, vaizdai, valstiečių šeimos, priglaudusios Poletę, vargana kasdienybė. Neskubiai vystosi dviejų kaimynų šeimų nesantaikos istorija, keldama daug gardaus juoko, atsiranda netgi ironiška „Romeo ir Džuljetos" parafrazė. Šiuose vaizduose, be abejonės, klesti prancūzų literatūros - Dode, Rolano, iš dalies Mopasano - tradicija: valstiečio portretas nedailinamas, neslepiamas jo tamsumas, godumas, o drauge jauti ir autoriaus meilę herojui, sugebėjimą beveik nepastebimai išaukštinti vitalinę valstiečio jėgą, jo stoicizmą, pabrėžti jo giliausias šaknis.
Visą laiką filmas tarsi banguoja: liaudiškas anekdotas staiga apvirsta žiauriąja savo puse, sentimentą nelauktai keičia šypsnys. Antai, bukaprotiškos išvaizdos jaunuolis atbėga namo, kvailiodamas it klounas, su dviem skrybėlėm - bet skrybėlės, kaip netrukus paaiškėja, ką tik puošė nušautų paryžiečių pabėgėlių galvas... Jaunuolio brolis, kurį neseniai įspyrė arklys, raitosi lovoje: „Oi, nejuokinkit, skauda!".."- bet netrukus jis iš tikrųjų mirs nuo to spyrio, ir prakauli motina, sustingusi galvūgalyje, prieš pradėdama raudoti, atgal į buteliuką dalykiškai pils tą ricinos šaukštą, kurio nebespėjo įlieti į atšalusias sūnaus lūpas... Paskui, išvydusi išniekintą sūnaus kapą, ji vėl mus nustebins nelaukta reakcija — rodančia, kaip giliai pažįsta autoriai savo herojus, suvokia jų psichologiją: motina tik pakels nuo žemės nedidelį kryželį ir konstatuos — taip, tas pats, štai ir kaina nenusitrynusi... „Montekių“ ir „Kapulečių" šeimų galvos susirems komiškose imtynėse, bet jos vėlgi vyks... šviežiai išraustoje kapo duobėje.
Kapai, mirtis, laidojimo ceremonialas tapo tikra mažosios Poletės, o paskui ir jos draugo, valstiečių berniuko Mišelio idee fixe. Nors visa ši linija su mirusių pelyčių, šuniukų, bičių laidojimu, su kryžių grobstymu iš esmės yra kiek knygiška, Rene Klemano pastangų bei mažųjų aktorių nuoširdumo dėka ji taip pat jaudina, verčia liūdėti dėl karo suluošintos psichikos, atneša į ekraną daug skausmo. Ir apskritai pasauliniame kinematografe „Uždrausti žaidimai" — tai vienas unikalių kūrinių, bylojančių apie karą ne betarpiškais jo vaizdais ir vis dėlto kiekviename kadre leidžiančių pajusti rūstų jo alsavimą. Filmas unikalus ir tuo autorių sugebėjimu laviruoti ant rizikingos ribos: nepaisant viso tariamo paprastumo, jo medžiaga tiek drastiška, kad, nepasitelkus humoro, buvo galima lengvai nuslysti ar į sentimentalų graudenimą, ar — iš kitos pusės — į nepakeliamą žiaurumą.
Rene Klemanas subtiliai išvairavo savo filmą pro visus galimus rifus. Bet pripažinimo jis susilaukė ne iš karto. Prancūzija nesiryžo oficialiai pristatyti filmo Kanų festivalyje, parodydama jį tik nekonkursinėje programoje. Protesto ženklan prancūzų scenaristų susivienijimas paskyrė filmui „Didžiąją , - nepriklausomąją" Kanų premiją, turėjusią, aišku, tik moralinę vertę. Didysis prizas „Uždraustiems žaidimams“ atiteko jau ne tėvynėje, o Venecijos 1952 metų kino festivalyje. Bet prancūzų kinematografas gali iki šiol pagrįstai didžiuotis humanišku bei savitu kūriniu, nepraradusiu savo prasmės ir vertės iki mūsų dienų.
Saulius Macaitis
Literatūra ir menas, 1973-36, 09.08
