Vietoje ir laiku
Labai nestandartinis herojus atėjo į naujos „Mosfilmo" kino juostos „Žmogus savo vietoje" kadrus. Ne atėjo — tiesiog įsibrovė savo raudonu patrakusiu motociklu, lekiančiu per kaimo laukų platybes ir per visus įžanginius filmo titrus. Šita džiugi ir nutrūktgalviška prologo atmosfera neblogai paruošia pirmąjį epizodą, kuriame ima megztis konfliktai, ryškėti charakteriai ir kuriame pašėlęs motociklininkas iš esmės lygiai taip pat įsibrauna į... tuščią kolūkio pirmininko postą, nustebusiems, susidomėjusiems, šokiruotiems ir pralinksmintiems valdybos nariams pats pasiūlydamas savo kandidatūrą.
Scenaristas Valentinas Černychas bei režisierius Aleksejus Sacharovas gerai įsivaizduoja tuos sunkumus, su kuriais teks susidurti naujai iškeptam pirmininkui Seniai Bobrovui. Visų pirma, kelių problema: kiekviena nauja idėja plėsti kolūkinę gamybą, nuo „natūralinio ūkio" pereiti prie tikro žemės dovanų fabriko, tiesiog skęsta neišbrendamuose vieškeliukuose... Netoliese įsikūręs chemijos kombinatas vilioja kolūkinį jaunimą... Svarbiausia, kad tokios ir panašios „gamybinės" problemos filme ne tik išskaičiuojamos, jos narpliojamos iš vidaus. Skirtingai nuo tų juostų, kuriose asmeninis herojų gyvenimas ir kanceliariniai pašnekesiai apie darbą egzistuoja tarsi visiškai nesusisiekiančiose plokštumose, naujojo filmo autoriai sugebėjo pasiekti herojų gyvenimo vienovės įspūdžio, įrodyti, kad gamyba tiems herojams — gyvybinis reikalas.
Filmą „Žmogus savo vietoje" žiūrėti įdomu. Jaudina melžėjos Zviaginos (N. Menšikova), susirgusios profesine liga — artritu, tragedija, ir tuojau pat domiesi: kokį sprendimą suras pirmininkas? Veltėdis Goša (G.Burkovas), tikras Bobrovo dėdė, šiam iškilus, tikisi lengvai pagyventi: kaip jo atsikratys pirmininkas? Chemijos kombinato direktorius Kočiarianas (A.Džigarchanianas) palankiai žiūri į savo kolūkinio kaimyno naujoves, tačiau nevengia ir pagudrauti: kaip pirmininkas jį įtikins, kad abiems naudingiau darbuotis petis į petį? Kaip pirmininkas įveiks senų, nusipelniusių, bet nebespėjančių su gyvenimu darbuotojų ambicijas, kaip jis įpratins žmones priiminėti savarankiškus sprendimus, kiekvieną kartą nesikreipiant į kokią aukščiau stovinčią „auklę", kaip jam seksis įvesti dalykišką darbo stilių?
Visos filmo keliamos problemos bei žmogiškieji konfliktai sukasi apie vieną figūrą – kolūkio pirmininką, — cementuojančią gausią dramaturginę medžiagą. Nuo šio paveikslo nepasisekimo ar sėkmės ir priklausė viso filmo likimas. Ką gi, sėkmė čia neginčytina. Jaunas aktorius N. Menšovas, už Bobrovo vaidmenį tapęs sąjunginio Alma Atos kino festivalio laureatu, kuria herojaus paveikslą labai nelauktomis ir šviežiomis spalvomis. Nepamirštamas nė vienas galimas tokio tipo herojaus bruožas: ir didžiulė energija, užkrečianti aplinkinius, ir mokėjimas rasti kalbą su bet kokia auditorija, ir kai ką pykinantis „nesolidumas", ir mokėjimas subtiliai, bet tvirtai ginti savo mintį, ir, pagaliau, savo tikrosios vertės žinojimas, šventas įsitikinimas,kad jis — žmogus savo vietoje, žinantis, ko nori, ir mokantis tai įgyvendinti. Paveikslas dinamiškas, nuspalvintas savotiško humoro, momentais net artėjąs prie ekscentrikos,ir dėl to labai individualus, kupinas patrauklumo.
Dar prieš pasirodydamas ekranuose, „Žmogus savo vietoje" sukėlė diskusiją centrinės spaudos puslapiuose. Iš dalies galima sutikti, kad herojui viskas pernelyg gerai pavyksta, kad filmo vaizdinis rūbas pernelyg puošnus, priglaistytas, o vietomis tiesiog eklektiškas. Be abejonės, žemiau bet kokios kritikos čia stovi jaunos architektės Klaros (A. Vertinskaja), su draugais atvykstančios į kolūkį, linija, realistiniame filmo audinyje atrodanti gana fantastiškai. Ir vis dėlto juostos reikšmė šiam mūsų kinematografo vystymosi etapui tikrai nemaža. Nepasiekdamas meninių anksčiau garsėjusio „Pirmininko" aukštumų, „Žmogus savo vietoje" atrodo labai savalaikiu kūriniu, kadangi jis atveda į kino ekraną naujo tipo vadovo paveikslą,jau pastebėtą literatūros ir teatro. (Įdomu palyginti Bobrovą su Češkovu, plačiai statytos I. Dvoreckio „gamybinės" pjesės „Pašalinis žmogus" herojumi.) Tai herojus, šiuolaikinis ne tik savo rūbais ar modernių dainelių žinojimu. Tai žmogus, valstybiškai mąstantis, puikiai įsivaizduojantis bendro darbo fronto kontūrus, konkretus ir dalykiškas. O su Jegoru Trubnikovu, kovojusiu už kolūkio pastatymą ant kojų sunkiais pokario metais, jį — nepaisant viso uždavinių skirtingumo — sieja partinė aistra, džiugus didelės perspektyvos jausmas.
Juozas Valainis
Literatūra ir menas, 1973-35, 09.01