Neįprastas Karne

Marselio Karne vardas visiems laikams įrašytas į kino istorijas bei chrestomatijas. Garsiosios prieškarinės prancūzų „poetinio realizmo" mokyklos „tėvas" kažkada pavergė milijonines auditorijas ypatingu, sunkiai nusakomu savo juostų „Ūkų krantinė", „Diena prasideda", „Vakaro svečiai", „Galiorkos vaikai" žavesiu. Po karo režisieriui ne taip sekėsi. Rūsčioje beatsistatančios Prancūzijos kasdienybėje jo svajingai neapibrėžti „Nakties vartai" atrodė kone parodija. 0 kiek vėlesni filmai jaunimo tematika (jų tarpe net ir gana plačiai diskutuoti „Apgavikai") rodė tik pagyvenusio žmogaus požiūrį; jų vidinis anachroniškumas buvo ypač ryškus, kai „naujoji banga" iškėlė ant savo keteros autentiškus jaunųjų maištininkų paveikslus.

Tačiau Karne nesudėjo ginklų. Ekraną užkariavus politiniam kinematografui, jis nelieka nuošalyje, išleisdamas šiuo metu mūsuose demonstruojamą filmą „NUSIKALTIMAS TVARKOS VARDAN". Meistro veterano neapkaltinsi, kad jis tik pasinaudojo aktualia konjunktūra. Juostoje daug tikro įtūžio, noro išsiaiškinti: kaipgi gali atsitikti, kad mūsų dienomis žudikai policininkai lieka nepakaltinami? Ką iš tikrųjų reiškia tas „tvarkos vardan"? Ar nėra procese dalyvaujanti paniškai įbauginta prostitutė (čia Karne paralelės darosi ironiškos) vis dėlto sąžiningesnė už miklų advokatą, savo amato puikų meistrą, lyg įkūnijantį visą buržuazinio teisėtumo sistemą?

Filmo intonacijos nėra beviltiškos. Pažangiąsias visuomenės jėgas čia įkūnija   tardytojas Levelis (jį išraiškingai vaidina ką tik „Profesinėje rizikoje" matytas dainininkas Žakas Brelis). Mes suvokiame tardytojo svyravimus, kai jis jaučiasi sukilęs prieš visagalę policijos mašiną. Suvokiame ir tai, kad jis nesielgs kitaip, neis prieš sąžinę, kad kiekvieną jo žingsnį tiriančiai stebi jaunučio sūnaus ir jo bendraamžių akys. Deja, ši mintis filme atrodo išspręsta kiek racionaliai, nes jaunųjų demonstrantų temai vėlgi stinga autentiškos aistros, ji daugau dekoratyvi.

Taigi prieš mus pirmas atvirai politinis Marselio Karne filmas? Prieš atsakant į šį klausimą, derėtų prisiminti vieną detalę — sutapimą. Policininkas, įvykdęs nusikaltimą, dalyvavo Indokinijos bei Alžyro įvykiuose. „Nešvariame“, demoralizuojančiame Indokinijos kare dalyvavo ir šantažistas, nulėmęs Terezos Raken tragediją modernizuotoje  E.Zolia romano versijoje, kurią M.Karne kūrė dar 1953 aisiais.Vadinasi,Karne, kaip ir kiekvieno didelio menininko, kūryba visada buvo šiek tiek politiška.

Ir „Nusikaltime tvarkos vardan“ Karne lieka ištikimas sau, savo pažangaus meno tradicijai.Neįprasta čia kas kita: tiesiog negailestingas atsisakymas savo metų metais puoselėtos stilistikos. Filmo stilius sausas, dalykiškas, įvykiai čia kalba patys už save, nebėr nė ženklo autoriaus pamėgtos poetinės ornamentikos.

Ar pasieks menininkas, eidamas naujuoju keliu, meninės geriausių savo filmų įtaigos, parodys laikas. Bet pilietiškumo prasme jis kai ką jau laimėjo.

Stasys Kovas

Literatūra ir menas, 1973-39, 09.29