Upė kaip gyvenimas
Įžanginiai filmo titrai plaukia seno, praėjusio šimtmečio vidurį siekiančio amerikiečių žemėlapio fone. Pagal švelnų nostalgiškos muzikos ritmą iškyla skambūs pavadinimai, keliantys kažkokias primirštas asociacijas: Ohajas, Našvilis, Trentonas, Misisipė...
Misisipę — galingą, laisvą, išmintingą — regi naujos „Mosfilmo" juostos „TIKRAI PRAŽUVĘS" kadruose (nesvarbu, kad ją čia dažniausiai „vaidina" mūsiškis Nemunas ties Raudondvariu). Įdvasintais upės vaizdais filmo autoriai — scenaristė V. Tokoreva, režisierius G. Danelija, operatorius V. Jusovas — tarsi jungia į vieną meninę visumą tuos M. Tveno „Heklberio Fino nuotykių" fragmentus, kurie buvo atrinkti kaip geriausiai atitinkantys originalią ekranizuotojų koncepciją.
„Romane greta juoko daug tragizmo ir žiaurumo. Šis derinys greičiausiai mane ir patraukė", viename interviu prisipažino G. Danelija, prieš šį filmą statęs, kaip prisimename, tragikomišką juostą „Neliūdėk!". Esminės filme yra dvi siužetinės linijos: Heko Fino ir negro Džimo pabėgimas upe ir šių dviejų herojų santykiai su prisiplakusiais aferistais „Hercogu" ir „Karalium".
Ekrane lyg restauruojamas „suaugusiųjų" Hekas Finas. Naujajam filmui nelieka abejinga vaikų auditorija, bet suaugusiam jo prasminiai akcentai — tikrai pasako nemažai, o jo artistiškumas, didžiulė kinematografinė kultūra suteikia gražių estetinio pergyvenimo akimirkų.
Nenusižengdami Markui Tvenui — satyrikui, feljetonistui, visada pliekusiam ir rasinį nepakantumą, ir „jankio" gyvenimo filosofiją, — juostos autoriai tarsi atsispiria nuo to knygos epizodo, kur Hekas būgštauja, kad tik kas nepajustų jo draugystės su negru: tada, girdi, sakys, — tas Hekas jau tikrai pražuvęs...Čia labai nuosekliai parodoma, kaip paradoksalūs „jankių" kastos daigai mažojo skurdžiaus mąstysenoje su laiku transformuojasi, nyksta, kaip įvykių ir veidų kaleidoskopas Misisipės krantuose palaipsniui naikina tą, sakytum, su motinos pienu įsiurbtą herojaus miesčionišką ribotumą.Keičiasi ir Džimas, kuris ekrane, skirtingai nuo knygos, jaunas ir gražus: aliuzinį šių permainų charakterį galutinai patvirtina finalinis Džimo juokas, perteiktas kone patetiškai, turint omeny visą kelią, kurį juodoji rasė nuėjo nuo Marko Tveno iki mūsų dienų. Ištikimi sau filmo autoriai užbaigia juostą vėlgi paradoksaliai: tik tada, kai abu herojai, jų aplinkos akimis žvelgiant, tapo tikrais „pražuvėliais", jie pajuto dvasinę laisvę, savo žmogišką vertę. Baigiamajame kadre autoriai jiems tarsi dovanoja nuostabiai plačią ir gražią Misisipę — kaip patį gyvenimą...
Tragikomiškų paradoksų filme gausu. Petys į petį čia žengia klasta ir atviraširdiškumas, banalybė ir jausmų pilnatvė, išdavystė ir švelnus draugiškumas. G. Danelija mėgsta tokius kontrastingus derinius. Jo ranka tvirtai vairuoja filmą net per pačias rizikingiausias scenas. Kai „Karalius" ir „Hercogas" nusprendžia apiplėšti vienus turtingus namus, kur neseniai mirė šeimos galva, mus iš karto keistai nuteikia eunucho graboriaus pasirodymas, paskui — linksmina komiškas duetas prie fisharmonijos, vėl kitas emocijas kelia sentimentaliai ironiškos scenos su našlaitėmis ir vainikuojantys epizodą makabriški sąmyšio kapinėse kadrai. Ir visa tai taip subtiliai, nepastebimai susipina, kad net pamiršti galvoti apie režisūros meistriškumą.
Tą meistriškumą regi ir aktorių ansamblyje. Greta neprofesionalų, vaidinančių Heką ir Džimą, filme puikiai pasirodo čigoniškai neramių, kiek paklaikusių akių „Hercogas" — B. Kikabidzė, ansamblio „Orera" solistas, kažkada suvaidinęs pagrindinį vaidmenį juostoje „Neliūdėk!" Puikus, artistiškas ir kartu labai sociališkai apibrėžtas J. Leonovo „Karalius". Visos jo transformacijos vyksta taip lengvai, kaip reta. Muzikaliai juda vieno geriausių mūsų operatorių V. Jusovo („Neliūdėk!", „Andrejus Rubliovas", „Solaris") kamera.
„Tikrai pražuvęs" — talentingas ir humaniškas kūrinys. Jis traukia tiek Heko Fino vienmečius, tiek ir tuos, kuriems takai į vaikystę jau užžėlė.
Saulius Macaitis
Literatūra ir menas, 1973-41, 10.13
