Meilė ir revoliucija

Naują meninį Kijevo A. Dovženkos kino studijos filmą „Pašto romanas" pas mus atlydėjo žinia apie jo pergalę sąjunginiame kino festivalyje, kur jis buvo pripažintas geriausiu istorinės-revoliucinės tematikos filmu. Tai gilus, imponuojantis savo nuoširdumu pasakojimas apie legendinį leitenantą Šmitą, 1905 metais vadovavusį kreiserio „Očiakovas" įgulos sukilimui, apie jo romantišką meilę beveik nepažįstamai moteriai, apie narsą, pasitinkant  nuosprendį. . .

 

Monumentalaus epo ir lyrinio filmo priemonės „Pašto romane" tolydžio keičiasi, papildo viena kitą. Scenaristas D. Chrabrovickis gerai išlaiko pusiausvyrą tarp masinių, epochos konfliktus piešiančių epizodų ir kamerinių scenų, niekada nesigriebdamas iliustracinio metodo, sugebėdamas įtikinti, kad asmeninius herojų likimus nulemia šalies visuomeninio gyvenimo įvykiai. Taip tradicinis ,,pašto romanas" įgauna socialinį svorį, o istorinė drobė  praturtėja  šiltais  žmogiškais  motyvais.

 

Režisierius Jevgenijus Matvejevas savo ligšiolinėje kūryboje mėgdavo apnuogintas, net kiek hipertrofuotas, aistras: tą liudijo, sakysim, „Pakeltoje velėnoje" jo suvaidintas Nagulnovas arba jo pastatyta melodrama „Čigonas". Tačiau „Pašto romane" režisierius demonstruoja jau žymiai brandesnį stilių. Jis, kiek įmanoma, tramdo savo audringą temperamentą, vengdamas išorinių melodramatinių efektų. Ryškūs dramatizmo plyksniai prasiveržia tik tada, kai jie tikrai reikalingi, ir tais atvejais (nebe nauja, bet čia labai pateisinta  priemonė! ) į plačiaformatį juodai baltą kadrą ateina taupūs spalviniai akcentai: raudona „Očiakovo" vėliava, oranžinės šūvių liepsnos...

 

Maloniai nuteikia ir filmo aktoriai. Debiutantas Aleksandras Para sukūrė labai nuoširdų, gyvybingą, daug kuo nelauktą Šmitą, pavergiantį savo tikėjimu teismo scenoje, kai jis kalba apie vienintelį kriterijų   -   ištikimybę   savajai   liaudžiai.

 

Tragiškame šio filmo gale aidi tyros, gyvenimo ir meilės triumfą įtvirtinančios gaidos. Klykia vienišos žuvėdros, ant akmens luito, atstojančio antkapį, - kelios kuklios šakelės, paliktos moters rankos. . . Ir vėl prisimeni Vladimiro Lenino (aktorius J. Kajurovas) žodžius, komentuojančius šią neįprastą optimistinę tragediją: „Revoliucija ir meilė visada greta. Tai vienodo skaidrumo sąvokos".

 

Juozas Valainis

 

Literatūra  ir menas, 1970-24, 06.13