Sausio 21–27 d. vykusiame 19-ajame Vilniaus trumpųjų filmų festivalyje buvo pristatytos dvi konkursinės nacionalinės programos, kuriose parodyta dešimt filmų. Ieškoti visus šiuos darbus jungiančio vieno vardiklio būtų bergždžia, tačiau kiekvienos programos viduje nesunku pastebėti teminę ir kontekstinę logiką, kuri suteikė pagrindą ir šios apžvalgos struktūrai.

Susikaupkime, į kino ekranus atvyksta „Traukiniai“, kurių nepamatyti būtų didis nuostolis, o kadangi tai dokumentika, ji paprastai rodoma nedovanotinai trumpai.

Viešojoje erdvėje vis dažniau galima išgirsti mintį, kad šiuo metu lietuviškas kinas išgyvena „aukso amžių“. Sunku nesutikti. Filmų premjeros vyksta didžiuosiuose pasaulio kino festivaliuose, filmai laimi svarbius prizus, yra linksniuojami užsienio žiniasklaidos. Kino istorikai, aišku, sakytų, kad toli siekiančioms optimistinėms išvadoms reikia trupučio laiko, retrospektyvaus žvilgsnio ir analizės. Bet kaip bebūtų, naujų lietuviškų filmų netrūks ir šiemet.  

Judesys išlaisvina. Ne veltui sakoma, kad „liūdesį reikia keisti į judesį“. Ne veltui egzistuoja ir šokio terapija, kuri padeda išjudinti kūne užsisklendusias emocijas ir pagaliau jas išjausti. Judantis kūnas – gyvas kūnas, o jei dar skambės smagi, ritminga muzika – norėsis tiesiog imt ir paskęst tame garso ir vidinių kompozicijų sūkuryje.