Namas be pamato
Pasižvalgęs po kinematografo istoriją rastumei daugiausia tokių kūrėjų, kurie, atrodo, jau jau buvo beįžengią į kinematografinį Olimpą, kai staiga stačia galva nėrė žemyn, lyg paneigdami visa, kas jų buvo pasiekta. Kartais tokiems menininkams pavyksta įveikti krizę, kartais jie ir telieka vieno ar dviejų tikrų filmų autoriais... Nors kūrybinio kelio nelygumai būdingi ir kitų meno sferų adeptams, industrine „reprodukcine" prigimtimi pasižyminčiame kine tai jaučiama ypatingai.
Panašių minčių kelia naujas prancūzų filmas „NAMAS PO MEDŽIAIS". Nesunku jam išpranašauti palankų komercinį likimą - vien jau dėl supermoderniško anturažo: tų glostančių akį mašinų viražų, žavių moterų, lyg nužengusių iš „Vogue" puslapių ir vis dėlto trupučiuką „bohemiškai" netvarkingų, originalių interjerų ir nemarios Senos krantinių romantikos... Filme, su nedidelėmis išimtimis, dalyvauja geri aktoriai, skamba Žilbero Beko muzika, jo kadruose sumaniai palaikoma dramatinė įtampa. Bet kokia kaina? Ir, svarbiausia, ką bendra šis kūrinėlis turi su prancūzų kino metro — režisieriaus Rene Klemano — vardu?
Mūsų žiūrovams pakankamai pažįstama Klemano kūryba. Tuojau po karo susuktos jo juostos „Mūšis ant bėgių", „Prie Malapagos sienų", „Uždrausti žaidimai" sukrėtė viso pasaulio publiką bekompromisiniais ir subtiliais karo sulaužytų likimų, paprastų žmonių solidarumo vaizdais. (Likimo ironija: artimiausiu metu mūsų ekranuose pasirodys 1952 m. Venecijos kino festivalio laureatas — filmas „Uždrausti žaidimai", kuris suteiks palyginimo galimybę... deja, ne naudojo kūrinio naudai.) Solidus Klemano darbas buvo jo „Žervezė" (pagal Zola) su nepamirštama Marija Šel. Kilnias autoriaus intencijas rodė tegul kiek ir senamadiškos kinematografinės kalbos, bet aktualaus antifašistinio skambesio filmai „Diena ir valanda", „Ar dega Paryžius?"
„Namas po medžiais" pretenduoja į kinematografinį moderną. Ir į aktualumą taip pat. Bėda, kad tik pretenduoja.
Juostos centre — jauna ir graži šeimą: gabus fizikas, žmona, du vaikučiai. Tiesa, individualybės žymių turi tik žmona Džila; likusiųjų charakteristikas tegalima apriboti žodžiais — „jauni" bei „gražūs". O tos „individualybės žymės" taip pat apsiriboja keistais naktiniais klaidžiojimais Senos pakrantėmis, intriguojančiu užmaršumu, isterišku blaškymusi.Talentinga JAV aktorė Fei Danevei daro viską, kad tik žiūrovas patikėtų tų neaiškių ir blogų nuojautų, supančių heroję, psichologiniu tikrumu. Iš dalies jai net pavyksta „įteisinti" ankstesniajam Klemanui tokį nebūdingą polinkį į psichoanalizę. Tačiau niekas nebegelbsti filmo, kada apie herojų šeimą ima šlaistytis kažkokios įtartinos gražuolės bei demoniški gražuoliai (pagrindinį jų vaidina Morisas Rone, lyg tiesiai atžengęs iš vėl demonstruojamos mūsų ekranuose „Burtininkės"). Grėsminga „tarptautinė organizacija", šantažuojanti herojų, taip ir nepavadinama tikruoju vardu, tad ir pretenzijas į aktualumą laidoja dekoratyviniai „piktadariai",kovojantys nežinia už ką. Žodžiu, visa filme papasakota grėsmių ir nuojautų istorija su tuo pačiu pasisekimu galėjo gimti pavargusios herojės vaizduotėje arba, pavyzdžiui, būti pavydaus vyro pasamdytų privačių seklių pastangų išdava... Konfliktui išsisprendus (tiek jau to, neišduosime —kaip), pasijunti it musę kandęs: visas filmo statinys, pasirodo, kybojo ore.
Aišku, profesinis juostos lygis ganėtinai aukštas. Bet tai šaltas, ekvilibristinis meistriškumas, stokojąs reikšmingo žmogiško bei socialinio turinio —kaip tik tų dalykų, kurių anksčiau buvo turtinga Rene Klemano kūryba. Todėl, svarstydamas klaidžius kelius, kuriais kapitalistinėje visuomenėje žengia kino menininkai, dar labiau lauki „tikrojo",„senojo" Klemano juostos „Uždrausti žaidimai" pasirodymo.
Saulius Macaitis
Literatūra ir menas, 1973-34, 08.25
