Pažintis su šedevru

Kiną, skirtingai nuo kitų menų, be galo veikia įvairiausios išorinės laiko realijos. Jis sensta kaip laikraštis, reklama, drabužių ar šokių mados. Kino meno šedevras — gana reliatyvus reiškinys, dažniausiai išliekantis tik istorikų atmintyje. Č. Čaplino arba S. Eizenšteino darbai, entuziastingai sutinkami vis naujų žiūrovų kartų, — tai greičiau išimtys, tik patvirtinančios   taisyklę.

Džiugu, kad prie šių išimčių galima priskirti ir 1938 metais pastatytą prancūzų režisieriaus Marselio Karne filmą „Ūkų krantinė". Nors šiandien ir reikia daryti nedidelių nuolaidų to laikotarpio kino estetikai, — tam melodramatinių sutapimų pomėgiui, griežtam visų dramaturginių linijų išbaigtumui, dirbtinokam dialogui, . — kūrinys reikšmingas toli gražu ne tik istoriškąja prasme. Jau nuo pirmųjų kadrų, kuriuose vingiuoja naktinis ūkanotas kelias į Havrą, lydimas didingos   ir  kartu   trikdančios Moriso Žobero muzikos, jauti paslėptą tragedijos alsavimą, ir toji tragedija įvyksta.

Kareivis Žanas (Žanas Gabenas), dezertyravęs iš nešvaraus kolonijinio karo, mįslinga ir žavi Neli (Mišel Morgan), blogio tarnas, pavydus ir suktas krautuvininkas Zabelis (Mišelis Simonas), jaunas padauža Liusjenas (Pjeras Brasjeras), nežinomi dailininkai, alkoholikai, deklasuoti tipai — štai tos tragedijos personažai. Scenaristas Žakas Preveras, labai laisvai ekranizuodamas Pjero Makoriano romaną, sustatė juos į klasikinę lemties kompoziciją, kurioje gėris — nelaukta Žano ir Neli meilė — yra iš anksto pasmerktas. Gali išsipildyti tik patys menkiausi žmogaus troškimai, kaip, pavyzdžiui, valkatos noras išsimiegoti „ant švarių paklodžių"; dideli norai — Žano ir Neli planuotas pabėgimas — yra, anot autorių, beviltiški. Todėl uosto kadrai, paprastai lydimi pagrindinės muzikinės  temos,  nepaisant visai realių laivų bei kranų, nufilmuoti taip, kad daro nerealumo, gražios, bet neįvykdomos svajonės įspūdį.

Pesimistinė Prevero ir Karne koncepcija kadaise susilaukė baisių kaltinimų. Kažkas rašė, kad dėl „Ūkų krantinės" Prancūzija pralaimėjusi karą. Kolaboracionistinė spauda apšaukė autorius „Prancūzijos priešais",  o fašistinės Italijos generalinis kinematografijos direktorius pareiškė, kad filmas „apdainuoja dezertyravimą, gyvenimą, ignoruojantį įprastines normas, anarchiją". Prevero scenarijui visų pirma atkirtį davė Gebelsas, uždraudęs „Ufos" studijoje statyti šį „plutokratinį, dekadentišką, nihilistinį" kūrinį. Aistros, liepsnojusios dėl „Ūkų krantinės", šiandien gali pasirodyti nepagrįstos: juk filme nėra jokių atvirų politinių aliuzijų. Apie tai, prisimindamas juostą, neseniai kalbėjo pats Marselis Karne: „Filmas — savo epochos veidrodis. O kokie gi buvo 1938 metai? Argi mes tuomet nenešiojom savyje mirties ir naikinimo pradmenų? Argi nesuvokėm, kad esam pasmerkti, kad anksčiau ar vėliau nuosprendis bus įvykdytas?.. Išreikšdamas epochą, filmas negalėjo apeiti charakteringų jos bruožų: pasimetimo ir   nerimo".

Harmoniškame, kerinčiame savo nepakartojama nuotaika prancūzų „poetinio realizmo" šedevre to nerimo persmelktas kiekvienas kadras.Jis švyti klausiančiame Mišel Morgan žvilgsnyje, aidi nereikšmingose mažakalbio Žano Gabeno herojaus replikose. Jo kupinos Havro ūkanos, laivų švilpukai, jis spindi lietaus dėmėmis ant blizgančio grindinio. Baltas garlaivis, finaliniuose kadruose išplaukiantis į tolimąją Venesuelą, atima paskutinę sutrikusių herojų viltį. Prasideda nauja, kraupiai reali epocha — antrasis pasaulinis karas.

Juozas Valainis 

Literatūra ir menas, 1972-43, 10.28