Nuo parodijos iki satyros
Kokių tik literatūros ir meno žanrų bei krypčių nėra parodijavęs kinematografas! Vien pastaraisiais metais įsidėmėjome kino parodijas, šmaikščiai pašiepiančias vesterną („Limonadinis Džo"), „bondomaniją" („Agento galas"), geltonąją kriminalinę, „pilyponiškąją". literatūrą („Morisvilio pilies vaiduoklis"), nuotykių filmo štampus („Šnipinėjimo aistros“).Bet vengrų kinematografininkai savo naujoje parodijoje „ŽYDROJO EKRANO HEROJUS" rodo visiškai naują ir, kas svarbiausia, labai savalaikį objektą — daugiaserijinį telefilmą, dar vadinamą „serijalu".
Ekrane „kepamas" toks serijalas, atgaivinantis vengrų praeities kovas, kupinas, anot jo statytojo, „sveikos erotikos", primityvaus socialumo, nukirstų galvų bei krauju sutvirtintų priesaikų. Avantiūrinis pradas mikliai maskuojamas paviršutinišku patriotizmu. Tai primena „Tris muškietininkus", bet tokius, kur iš rimtųjų teigiama, kad nuo karalienės brangenybių grąžinimo priklausė Prancūzijos likimas. Filmo autoriai pateikia nemažai (gal net per daug) tokio ironiškai stilizuoto serijalo kadrų, apipindami juos televizininkų darbo vaizdais ir — iš kitos pusės — parodydami publikos reakciją.
Štai čia, realiajame filmo plane, parodija užleidžia vietą sociologiniams pastebėjimams, socialinei satyrai. Rodydami tuos, kurie lengva ranka suka telešlagerį „Karžygio Djulos nuotykiai", filmo autoriai (režisierius Ištvanas Bačkajis) nevengia karčių žodžių savo amato brolių adresu. Demagogiškas režisierius, puikiai žinantis, kokiais tėvynainių jausmais galima paspekuliuoti, TV viršininkas, suprantantis, kokia chaltūra gimsta studijoje, bet kiekvieną kartą pasikeičiantis, vos tik pasigirsta mistiškas skambutis „iš ten", — tai pažįstamos, deja, ir mūsuose nesvetimos figūros. Apskritai juostoje neblogai perteikta pati filmavimo, telestudijos atmosfera: antai kažkoks aktorius dėl aukšto kraujo spaudimo negali filmuotis saulėje, statistas nenori visada būti vien turku, TV diktorė, ką tik godžiai kirtusi vakarienę, nuleidžia ranką su šaukštu „už kadro", parodydama ekrano stačiakampyje tik kerinčią šypseną...
Tačiau bene įdomiausias „Žydrojo ekrano herojaus" aspektas — televizijos ir publikos santykio tema. Primityvus stipruolis Ferencas Prochazka, dar vakar alinėje kartu su draugais žiūrėjęs telelaidą, šiandien pats tampa stebėjimo (ir garbinimo) objektu: jam patikėtas karžygio Djulos vaidmuo. Filmo autoriai su nemažu humoru (nors kartais, tiesa, prarasdami tikslų ritmą) stebi, kaip auga TV mitas, kaip jis pamažu susilieja su realybe, pagaliau — kaip jis, it koks Frankenšteinas, išsprūsta kūrėjams iš rankų, tampa autonomiška realybe: nors Djulai telefilme nukirto galvą, tūkstantinės žiūrovų minios reikalauja tęsti serijalą.
„Žydrojo ekrano herojus" liudija tam tikrus naujus procesus, vykstančius vengrų kino komedijoje. Nuo bekonfliktinių („Naujokai stadione") ar siaurai buitinių („Etiudas apie moteris") juostų šalies komediografai eina prie vis aktualesnių temų, vengdami tuščio juokinimo, siekdami problemiškumo.
Stasys Kovas
Literatūra ir menas, 1972-46, 11.18
